Žmogus
2018 02 25

Mes esame katinukai, lendantys į nelaisvės dėžutes

Kol internete juokiamės iš kačiukų vaizdų, iš mūsų juokiasi Ji - baimė būti savimi.

Gabija Kavaliauskaitė

Ados Abromaitytės iliustracija

Kalbėti apie laisvę visada tiek pat sunku, kiek ir lengva – sąvokos abstraktumas leidžia klajoti po įvairiausius jos klodus, tačiau visada išlieka grėsmė pasiklysti. Aš, Y kartos atstovė, nepatyrusi buvimo iki senelių iškovotos laisvės, daug galvoju apie savo ir bendraamžių santykį su ja. Juk visi žinome – kaip svarbu ją turėti, turint saugoti, o praradus – siekti. Atrodo, formulė labai aiški, kol tai – tik abstraktūs teiginiai, pasakyti laisvai laisvoje šalyje. Laisvė patapo tokia nenuginčijama kasdienybe, jog jos reikšmę ir svarbą šiandieniniam jaunuoliui perprasti itin sunku, kai ji nebėra tik išsvajota ateities vizija.

Tačiau aš, Y kartos atstovė, vis iš naujo ir iš naujo suprantu, kaip kasdienybė mus apgavo. Nors su minėta laisve gyventi išmokome, visai nežinome, kaip priprasti prie asmeninės laisvės.

Apie ką aš čia.

Mano geriausias draugas ir vienas mylimiausių žmonių yra pasakęs, jog prie laisvės reikia priprasti. Bandžiau įsivaizduoti, kokia šio pasakymo reikšmė šiuolaikiniame gyvenime – juk, rodos, visi esame savų gyvenimų kalviai, kurių meistrystei sutrukdyti gali tik pačių išsigalvotos užkardos, o turima laisvė tik padeda tiems siekiams būti įgyvendintiems.

Praėjus kelioms dienos po šio pokalbio, susitikau su lyčių lygybės aktyvistu, dėstytoju ir knygos „Feminizmas – žodis, kurio negalima minėti“ autoriumi Donatas Paulausku. Pasimatėme Vyriausybės rūmuose, kurie puikiai atspindi laikmetį, kai seneliai dar turėjo stovėti eilėse prie mandarinų. Dabar sovietinio relikto pastate dirbantys politikai ir Lyčių lygybės kontrolieriaus tarnyba stovi eilėse valgykloje, kurioje močiutės rusiškas servizas atitiktų tiek interjerą, tiek ir valgyklos nuotaiką.

Su Donatu prakalbome apie laisvę būti savimi, būnant moterimi arba vyru. Pagalvojau, jog Donato pasakojimas – lyg kreipimasis į visus visus visus – vyrus, moteris, mergaites, berniukus – žmones, kurie nori patapti laisvais iš naujo.

„Juk jau nuo gimimo akimirkos, kai mumis pirmą kartą lytiškai identifikuoja kaip asmenį vyrą arba asmenį moterį  – nuo tada prasideda lūkesčiai ir jie pradeda augti.  Su laiku keičiasi tik mūsų reakcija į juos. Iki kokių trejų metų apie tai negalvojame, tačiau vėliau prasideda  intensyvios vyriškumo bei moteriškumo kodų, kuriuos galėtume atitikti, paieškos“, – pasakoja Donatas.

„Prie laisvės reikia priprasti“, – dar kartą pagalvoju aš.

Nejaugi yra laisvė, kurią reikia prisijaukinti? Nejaugi laisvė kažkada kaip siekiamybė dabar verčia mumis išeiti iš komforto zonos? O gal mes niekada neišėjome iš nelaisvės komforto?

Donatas sako, jog retas žmogus patiria lūžį – „O dieve, ar aš tikrai noriu elgtis pagal aplinkos lūkesčius? Ar aš elgiuos taip, kaip mano ir tik mano savastis sako?“:

„Gyvenimas tėvų ir artimųjų, socialinių tinklų ir kitų medijų lūkesčių fone – sunkus. Kartais žmonėms nepavyksta įsisamoninti, jog jie yra įtakos zonoje – galima sakyti, jog suaugę žmonės pripranta prie lyčių vaidmenų ir net nekvestionuoja jų žalos. Lyčių vaidmenys yra lyg dresavimo mokykla, kur tu darai kažkokius triukus, pavadinimu „Būk moteriškas“ arba „Būk vyriškas“ ir po 20-30 metų nuoseklaus darymo nebepastebi, ar gauni už tai skanėstą, ar ne – tiesiog darai. Tarkim, vyras atsidaro spintą ir bando išsirinkti marškinius darbiniam susitikimui. Akis užkliūna už ryškiai raudonų, užsideda juos ir pagalvoja: „Blemba,  jei eisiu su šitais iškrisiu iš vyriškos aplinkos formato… Ne, negalima.“ Tada vyras pasirenka juodus arba baltus marškinius, uždaro spintą, ir vėl pasielgęs, kaip pasielgtų vyriškas vyras, o ne būtent jis – asmuo – išeina į darbą.“

Mūsų senelių laisvės priešas buvo kitoks, nei tas, kuris šiandien apriboja mumis. Susipažinkite, tai – minčių pasaulis. Mūsų karo laukas, kuriame kovoja šimtai skirtingų fronto linijų, kiekvieną vakarą skelbiančių paliaubas, kai akių vokams užkritus neriame į pasąmonės atrakcionus. Ir kitą rytą vėl iš naujo.

„Kartais esame pačių savęs kaliniai, kai įprantame norėti būti vyriškais vyrais ir moteriškomis moterimis. Norisi pripažinimo, norisi nebekvaršinti sau galvos. Stengiesi pritapti ir pradedi pats nejausdamas, kaip tai kenkia, pritapti nelaisvei. Mes išmokome galvoti – aš turiu būti tinkamas vienos ar kitos lyties žmogus. Lyčių vaidmenys yra tam tikros normos. O jeigu yra normos, yra ir standartai, į kuriuos mes turėtume tilpti. Standartai vienodi, o žmonės – visi skirtingi, tad mūsų prigimtis prieštarauja socialiai sukonstruotam keliui“, – dalinasi mintimis Donatas.

Nors gali pasirodyti, kad lyčių vaidmenys yra nekintanti konstanta, Donatas pateikia pavyzdžių iš istorijos, liudijančių priešingai:

„Kartais tarp studentų pasigirsta nuomonių, jog lyčių vaidmenys – jau nuo akmens amžiaus nesikeičiantys ir gyvuojantys per amžių amžius Amen iki šiol. Iš tiesų, ne. Lyčių vaidmenys kinta tyrinėjant skirtingus laikotarpius ir skirtingas kultūras. Juk XVII a. Europos vyrai aristokratai leisdavo sau daug daugiau nei dabar galėtų leisti sostinės gyventojas – jie nešiodavo puošnią aprangą, pėdkelnes, dažydavosi… Prisiminus ir visai nesenus laikus, tarkime 1980 m., pastebima, jog vyriškas mados etalonas turėjo itin daug bruožų, kurie šiais laikais būtų įvardijami kaip moteriški. Taigi kitimo trajektorija tikrai nėra progresinė laiko kismo atžvilgiu, bet aišku, jog normos neišvengiamai pasikeis.“

Vis dėlto, šiandieninės visuomenės primestų standartų laikymasis atriboja nuo galimybės pasirinkti drąsesnį kelią, nuo teisės paprieštarauti, kaip koks nedoras žemdirbys užgrobia fantazijos laukus, sulaiko nuo teisės būti savimi, rengtis savimi, mąstyti savimi. Iš moterų vis dar tikimasi, jog jos ne tik bus patrauklios ir išsilavinusios asmenybės, bet turės gerą darbą ir spės užauginti vaikus. Kažkodėl iš vyrų mes nesitikime tiek daug – užtenka jiems gerai uždirbti.

Anot Donato, suaugęs žmogus, labiau nei paauglys, kuris leidžia sau eksperimentuoti ir maištauti prieš  visuomenę, yra spaudžiamas papildomų atsakomybių, kai, tarkim, nuo vieno susitikimo gali  priklausyti tavo visa karjera. Atsiranda daugiau įsipareigojimų, kuriuose lyčių diferenciacija yra ypač ryški. Paradoksas – suaugę gal ir turi daugiau apsisprendimo galios, stipresnį tapatumo jausmą, bet taip pat ir rizikuoja daugiau prarasti.

Donatas prisipažįsta –

„Aš visada buvau toks, kuris neįtelpa į jokias normas – bandydavau, bet nepavykdavo vis kažkaip.“

Kalbant apie faktinę lyčių lygybės situaciją Lietuvoje, Donatas pabrėžia, jog per 10 metų ji pasikeitė tik procentu:

„Daugelis mano, jog situacija gėrėja, visi žino žodį lygybę, pripažįsta problemos egzistavimą. Tačiau faktai – tos pačios profesijos moterų ir vyrų uždarbis, vadovaujančių postų užimamumas – rodo, jog progresas nėra didelis. Labai svarbu, jog visuomenėje nebeliktų „Tu gali reikštis, gali daryti, ką nori, bet tu – vis tiek nenormalus“ požiūrio. Nes jis nieko nekeičia. Turime leisti įvairovei atsiverti – būti empatiški ir pagarbūs jai.“

Kadangi problemos kompleksiškumas yra situacijų įvairovėje, tai ir reikia pradėti nuo kiekvienos jos pokyčių. Jeigu pripažįstame, kad lyčių socializacija yra problema, tada būtina keisti vaikų ugdymą. Tai gali prasidėti nuo labai paprastų dalykų – darželyje žaislų kampų nedalinti į „mergaičių“ ir „berniukų“.

Donatas nori atkreipti dėmesį, jog lyčių lygybė nekalba apie fiziologinį moters ir vyro sulyginimą – jis neįmanomas:

„Mūsų siekis – skatinti įvairovę, kuri leistų kiekvienam būti tokiam, kokiu jis nori, nesuvaržovam lyties vaidmenų. Tai nereiškia, jog iš esmės esame prieš lytis – jos visada egzistuos. Mes kalbame apie socialinę, ekonominę, politinę ir kultūrinę lygybę – pašalinimą stereotipų, kurie grūda mus į nelaisvės dėžutes.“

Taigi. Kaip dažnai mes iš nelaisvės pasakome tai, ką reikia, o ne tą, apie ką galvojame, veikiam ne tą, ką norim, jaučiames atsakingi prieš tuos, kuriems niekuo neįsipareigojame, mylime ne tuos ir ne su tais, kurie iš tiesų artimi širdžiai. O juk mūsų pačių susikurta asmeninė nelaisvė yra lyg įžeidimas dabarčiai, kuri mums siūlo Eliziejaus laukus galimybių ir leidžia laisvai nuogiems lakioti juose.

Tad kaip bebūtų, atrodo, jog laisvė vis dar yra siekiamybė. Tik šįkart vaduotis tektų iš mūsų visų požiūrio okupanto, neleidžiančio patikėti žmogaus galimybėmis išsilaisvinti. O jos – beribės. ∆



PODKASTAI

REKOMENDUOJAME