Ramunės Kregždytės iliustracija




Audio: Klausykite esė. Visas Radijo Eses atraskite Apple Podcasts ir Stitcher




Išgalvotas vardas realiam asmeniui: Irena (prieš dvejus metus tai buvo populiariausias moteriškas vardas Lietuvoje). Radau ją per Tinderį. Kai pirmąsyk mylėjomės, ji paprašė manęs įkišt pirštą jai į užpakaliuką. Niekada nebuvau to daręs. Nesu kunkuliavęs entuziazmu tokiam veiksmui. Labai nustebau supratęs, kad per sienelę, skiriančią makštį nuo tiesiosios žarnos, galiu pirštu jausti savo penį jos vaginoje.

Pakrutinau pirštą ir uždainavau Adele – „Hello from the other side“. Abu pradėjom žvengt taip, kad trumpam užmiršom patį aktą.

Man tai yra vienas stipriausių įrodymų, kad juokas gelbsti. Juk yra ta įtampa prieš kiekvieną sueitį su nauju žmogumi. Nesi tikras, kaip turėtum žaisti, kas patinka kitam, kaip nesusimauti. Grubiai ar švelniai? Palengva ar greitai? Subtiliai ar tiesmukai? Marquezas knygoje „Šimtas metų vienatvės“ šį jaudulį apibūdino kaip šaltį viduriuose.

Tą akimirką atsirado tokio lengvumo ir jaukumo. Įtampa išsisklaidė, liko tik švelnus džiaugsmas. Aktas tapo žaidimu. Juokas išgelbėjo, išlaisvino.

Po mano sukelto gaisro mūsų šeimai atrodė, kad namų netekome visam laikui. Netikėjome, kad bus įmanoma atstatyti namus. Mano veidas buvo nusvilęs ir ištinęs taip, kad mama, atėjusi aplankyti pirmą kartą, iš pradžių nepažino ir praėjo pro mano lovą. Pirmi jos žodžiai buvo: „Jei dar kartą taip padarysi, lupt gausi.“ Brolis, gavęs laisvadienį, su kario uniforma atvyko į ligoninę ir pasakė „Žinai, aš artileristas, bet tu savo sąskaitoj jau turi daugiau sunaikintų objektų nei aš.“ Mes juokėmės. Ir galbūt būtent tai padėjo išgyventi.

Bičiulis pasakojo, kad pirmą savaitę gyvenant naujame kotedže, jis pasakojo savo mylimajai anekdotą. Jai jis nepasirodė juokingas. Bet baigus pasakoti, jie išgirdo juoką palėpėje. Tylomis susižvalgė ir iškvietė policiją. Šis bandymas juokauti išgelbėjo juos nuo vagies.

Sykį lankiausi Panevėžio moterų kalėjime. Ten gan daug moterų sėdi už prekybą narkotikais. Bendravau su viena čigone, vardu Aliona. Ji man pasakė „Teisėjas taip ir sako: „Aliona, mes tave sodinam ne dėl to, kad tu pardavinėji, o dėl to, kad pardavinėt nemoki.“ Kalbėdama, ji ir pati juokėsi. Ir stebėdamas ją besijuokiančią pagalvojau, kad jei žmogus gali juoktis, vadinasi, ne visos laisvės yra atimtos.

Man artimi aktoriaus Terry'io Pratchetto žodžiai – „Kartais geriausia nusijuokti, nes kitu atveju gali išprotėti.“ Kai gulėjau durnyne, užsiminiau apie juos savo psichiatrui. Jis tarė: „Bet tu supranti, kad tau jau nebegalioja šitie žodžiai?“ Bet, man regis, kad net beprotis visuomet gali išprotėti dar labiau.

Viktoras Franklis, rašydamas apie koncentracijos stovyklą, teigė, kad išgyveno tie, kurie juokėsi. Juokas gali atrodyti kaip labai nenormali reakcija į koncentracijos stovykloje vykstančius dalykus. Bet nenormali reakcija į nenormalius dalykus yra visai normalu.

Prie mano namų yra vaikų darželis. Sykį, eidamas pro šalį girdėjau, kaip susipažįsta du vaikai. Vienas pirmųjų klausimų, kuriuos uždavė kažkuris iš jų – „O tu gerietis?“ Manau, kad čia galime kažko pasimokyti. Kitą kartą, eidamas pro šalį išgirdau, kaip vienas berniukas šaukia kitam: „Martynai, tu pedikas!“ Manau, kad ir čia galime kažko pasimokyti.

Manau, kad Jėzus, Mahometas, Buda ir kiti iš tos gaujos tikrai skaldė prikolus. Ir man atrodė, kad tai turėjo būti nuostabūs bajeriai, tiesiog dieviški. Tik tuo metu niekam iš metraštininkų neatrodė svarbu užrašyti tuos dalykus. O gaila. Yra daug kanoninių ir apokrifinių evangelijų „pagal...“ Galėtų būti bent viena evangelija „paprikolu“.

Tikiu, kad juokas gelbsti. Kadaise nusipirkau vibratorių, kurį visur su savim tampiausi. Juoko dėlei. Jis mane išgelbėjo ir stojant į vaidybą akademijoje. Per etiudą, kurį rodžiau, komisijos nariai sėdėjo akmeniniais veidais. Suprantu juos – neutrali išraiška yra taktika. Kad stojantysis nesuprastų – gerai ar blogai. Šešerius metus sukdamasis scenose su literatūra, performansais, buvau pripratęs prie publikos reakcijos. Tas komisijos neutralumas žudė. Etiudui įpusėjus, išsitraukiau vibratorių ir padėjau ant žemės. Įjungtas jis sukasi. Išgirdau, kaip komisijoje keli žmonės nusijuokė. Buvau išgelbėtas, galėjau už to užsikabinti ir tęsti. Galiausiai, įstojau.

Dirbdamas už baro pastebiu, kad juokas padeda išvengti begalės konfliktinių situacijų. Išgelbsti. Vienas mano kiemo draugas pasakojo, kad naktį pripiso kaip paršas ir myžo ant krūmų prie kažkokio daugiabučio. Kažkoks marozas jam pradėjo šaukt: „Ką tu myži ant mano namų?“ Tada anas jam atsakė: „Seni, ką, tu krūmuose gyveni?“ Jie abu nusižvengė ir marozas tik nusitręšė cigaretę, pizdy nedavė.

Pro jau minėtą darželį sykį ėjau vakare. Tėvai važiavo pasiimti vaikų. Iš vienos mašinos išlipo be galo orus ponulis. Veide išraiška „esu labai svarbus“. Ėjo darželio kiemu įėjimo link. Pro šąlį bėgo du vaikiukai. Vienas bėgdamas klausia: „Kas čia toks?“ Kitas nesustodamas atsako: „Kažkoks šikalas.“ Tai buvo stebuklas – matyti, kaip subliuško visas jo orumas ir vertė. Priminė pasaką, kurioje tik vaikas išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas.

Išsigelbėsim juokdamiesi. Kalbėjau su draugu, baigusiu filosofiją. Sakiau: „Žmonės teigia, kad pasaulį išgelbės gėris, grožis, dar kažkas... Man atrodo, kad pasaulį išgelbės juokas.“ Jis akimirką patylėjo ir atsakė „Žinai... ne. Bet kai suprasim, kad pasaulio niekas neišgelbės, juokas mums labai padės.“


Epizodo prodiuserės Elžbieta Radušytė ir Salvija Stončiūtė. Jei nori nupiešti iliustraciją arba parašyti garso takelį – atsiųsk laišką į elzbieta@yraracijos.lt.

Muzika:

  • Jan Jelinek – Lady Gaga, You Once Said In An Interview That You Write Music For The Fashion Industry. Is Fashion As Important To You As Music?
  • Jan Jelinek – Do Dekor
  • Jan Jalinek – Moire
  • Sampa The Great – F E M A L E


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME