Radijo Esės
2018 03 06

Vienas ketvirtadienis durnyne

Ko labiausiai bijau sergant šizofrenija? Tai Gerdos blankaus veido efekto. Dažnai pagaunu save žiūrinčią į veidrodį ligoninės koridoriuje ir tyrinėjančią savo mimiką. Nenoriu atrodyti bejausmė.

Justina Trilupaitytė

Ramunės Liepos Kregždytės iliustracija

Ramunės Liepos Kregždytės iliustracija



Audio: skaito Justina Trilupaitytė.


— Ė, ar girdi? Kelkis, pražiopsosi gerą dielą.

Pajutau sau ant skruosto lipnius, riebaluotus Gerdos plaukus. Jis švelniai kuždėjo man į ausį ir kėlė iš sapnų karalystės.

Vakar vakare man suleido kažko stipriau už Relaniumą. Relaniumas šiaip čia buvo atsakas į visas iškilusias negandas. Užklupo nerimas? Še Relaniumo ukolą į pasturgalį ir būsi ramus kaip angelėlis. Bet vakar buvo daug blogiau. Užpsichavau, taip sakant. Gavau porą ukolų kažkokio tirpalo ir visą pasaulį pradėjau matyti kaip per kaleidoskopą. Gerai pagalvojus, nereikėtų vartoti net narkotikų, užtenka tik papsichuoti ir štai tau bilietas į iliuzijų ir spalvų karalystę.

Gerda mane kėlė pusryčiauti. Jai pritapti durnyne sekėsi ganėtinai neblogai: jos kūnas toleravo vaistus, o ji pati tetroško tik maisto. Taip ir skaičiavo minutes ir valandas tarp maitinimų. Nuo jos visados dvokdavo prakaitu ir kažkuo labai lipniu (tikriausiai nuo riebaluotos galvos). Gerda nemėgo praustis, vaikščiodavo pasipuošusi karoliais ir skarmaluota beprotnamio pižama, o savo pajuodusiais pirštais nuolat medžiodavo kancarus nuorūkų kibire tualete.Taip, Gerda buvo tikras durnyno vijurkas, jai net prie veido tiko visa ši slogi atmosfera.

Ir kaip gali skirtis du šizofrenija sergantys asmenys. Gerda ir aš – Justė. Gerdos veidas buvo blankus, jame nebuvo galima įskaityti jokių emocijų. Jis pagyvėdavo tik sulaukus kvietimo pietauti. Atrodė, kad Gerda buvo praradusi visą savo žmogiškumą, paskui save paliekanti tik keistą lipnų tvaiką.

Ją žadėjo greitai išrašyti (kaip mes sakome) į laisvę. Aš sukau galvą kaip ji ištvers be psichūškės. Mano galvoje kūrėsi vienišos, prie konteinerio gyvenančios moters portretas. Bet durnyno sąlygos yra tokios: gerai valgai, puikiai miegi – laikas namo arba atgal prie konteinerio. Liūdna, bet tai tiesa.

Save taip pat pagaudavau galvojančią apie ateitį, kai nebeliks nieko, kas galėtų manimi pasirūpinti. Paveikslas vienas – pensionatas, kur visiškai nupušiu. Kaip gerai Gerdai, jai nerūpėjo jos ateitis, ji gyveno beprotnamio kasdienybės ritmu ir labai nesuko sau galvos dėl greitai ateisiančio išrašymo.

Gulėjome su Gerda keturvietėje palatoje, be mūsų čia dar buvo įsikūrusios dvi senyvo amžiaus moteriškės. Jos atrodė labai mielos ir paslaugios, tačiau išvaizda kartais apgauna: viena iš tų moteriškių naktį nesuskubo nueiti iki tualeto ir prišlapino ant grindų palatoje, aš pasisiūliau pagelbėti viską išvalyti, tačiau ji atsisakė, bet kai atėjo rytas ir sanitarė paklausė kieno tai ,,balutė“, toji moteriškė bedė pirštu į mane ir suriko:

— Tai ji, tai ji primyžo!

Turbūt tai močiutėlei buvo labai sunku susitvarkyti su atėjusia sentave ir pripažinti, kad tai jos šlapimo pūslė nebelaiko. Sanitarė, žinoma, irgi nepatikėjo senolės kaltinimu, viską išvalė ir išėjo klausytis kitų pezalų.

Šiaip durnynas buvo topinių pezalų karalystė (nesuprantu, kaip gydytojai patys nuo jų neišprotėja), Gerda niekados neatsilikdavo nuo pagrindinės pezėtojų grupės: Rytį Ciciną ji vadino Ličiu (čia nuo vaisto pavadinimo) Cicinu ir kviesdavo mane valgyti silkę į tualetą – nebloga aromaterapija.

Man irgi užeidavo psichai, bet reikia skirti psichus nuo pezalų.

Mano psichai pasireikšdavo balsų girdėjimu ir vaizdų matymu. Dažnai matydavau mane supančius vyriškus šešėlius, kurie tiesiog dusindavo arba matydavau kruviną moters veidą (ją vadindavau Angelu), jausdavau įtampą galvoje, tarytum įkyrią piktdžiugą. Pamenu, kad buvo toks laikas, kai tikėjau, kad mano sielą pavogė velnias. Ir išties, kaip tikėti, kad sergi, kai jauti tokius metafizinius dalykus? Su šia dilema kovoju iki šiol.

Kodėl aš čia atsidūriau? Buvau labai „protinga“ ir mečiau gerti vaistus, kadangi tikrai tikėjau velnio egzistavimu. Vaistai man niekada normaliai nepadėdavo. Ir dabar, kai gavau vaistų, dar papsichuoju. Gydytojai sako, kad man lėtinė psichozė. Tai reiškia, kad nuolatos kovosiu su tuo kas netikra ir mokysiuos iš naujo pažinti realybę. Ir taip nuolatos.

Ko labiausiai bijau sergant šizofrenija? Tai Gerdos blankaus veido efekto. Dažnai pagaunu save žiūrinčią į veidrodį ligoninės koridoriuje ir tyrinėjančią savo mimiką. Nenoriu atrodyti bejausmė. Džiugu tai, kad ligoninė neišmušė iš manęs noro kontaktuoti su kitu, o kontaktui reikalingos emocijos, kad jis, žinoma, būtų pilnavertis. Šiaip ilgalaikė hospitalizacija tokiame skyriuje, kur gulėjau aš, nuskurdina emocinį intelektą. Galima sakyti, kad tai ligos padarinys ir tikrai taip – yra tokių atvejų, tačiau aš labiausiai už viską aš tikėjau tuo, kad tai aplinkos padarinys. Čia galima pamatyti tokių dalykų, nuo kurių užsigrūdinsi ilgam.

Taigi, Gerda mane kėlė pusryčiauti, o būtent valgio laiko aš nemėgstu labiausiai: iš visų skyriaus kerčių susirenka zombiai-žmonės ir ryja tą pašarą vadinamą maistu. Tokiais momentais man dažnai norisi apversti visus stalus ir garsiai išrėkti, kad maisto šiandien nebus. Žinoma, jei taip pasielgčiau, gaučiau puikų aprėdą – tramdomuosius marškinius. Bet man taip norisi įnešti chaoso į durnyno kasdienybę, išjudinti tuos žmones-zombius, pabudinti iš kvaitulingo sapno.

Šiąnakt aš irgi buvau virtusi žmogumi-zombiu, mes visi čia buvome panirę į ligų ir vaistų poveikio karalystę. Vaistai atbukindavo smegenis ir tapdavai puikiu pezėtoju, visiškai nepavojingu likusiai „sveikai“ visuomenės daliai. Labiausiai nenorėjau tapti tuo sunkiu atveju, kuomet visiškai nujautrėji ir tampi tik koridoriaus sienas trinančia žmogysta be jokių emocijų.

Po truputį kėliausi pusryčiauti, kai į mūsų palatą įbėgo Gerda:

— Juste, Juste ar tu valgysi savo kekso gabaliuką? Sesutės man taviškio neatiduoda!

Štai tokia buvo durnyno kasdienybė: kova už skanėsto gabaliuką. Nuėjau pas sesutes ir pasakiau, kad tą aukso vertės keksiuką atiduotų Gerdai, kuri jį kaipmat sulapnojo.

Po pusryčių, kuriuos aš vangiai sukišau į skrandį, sekė vaistukų metas. Visas zombynas draugiškai ėjo svaigintis „tralialiūškėm“. Pykau ant savęs, kad mano organizmas, kad ir kaip benorėtų, tačiau negali išgyventi be tų spalvotų tabletėlių kokteilio. Šįryt pykau dar labiau, kadangi dar prisiminiau praeitos nakties psichozės priepuolį.

Kai gulėdavau ligoninėse, visuomet noriai gerdavau vaistus, nes galvodavau, kad tai placebas, kad aš dalyvauju kažkokiame mistiškame eksperimente, velniasžin kam. Nuo tokių minčių būdavo labai sunku atsigauti psichologiškai: slapta nekęsdavau gydytojų, kurie per vizitacijas klausdavo, kaip aš jaučiuosi. Juk vis vien jie žino, kad duoda man placebą, tad kokia prasmė klausti? Tikras užburtas ratas.

Už manęs prie „tralialiūškių“ išdavimo durų stovėjo Gerda ir visaip stengėsi nuraminti mano pyktį. Gerda buvo naivi kaip vaikas, susimetė į burną tabletes ir pasiūlė man nueiti į tualetą, tik šįkart ne silkės valgyti, bet parūkyti. Tas rūkymas išties reiškė tai, kad aš jai turėsiu duoti cigaretę. Tai ir padariau – visgi norėjosi kompanijos bent rūkant.

Nepasakiau vieno, gulėjau ūminiame skyriuje ir tokiems pacientams kaip aš ar Gerda niekas ten nesiūlė psichologo paslaugų, tad rūkymas puikiausiai tai kompensuodavo. Žmogiško kontakto troškulį mes numalšindavome cigarečių dūmais. Juokaudavau, kad aplink kancarų kibirą mes susėdę kaip pagonys aplink aukurą, tik manęs niekas ten nesuprasdavo ir mano juoką palydėdavo tyla.

Šiaip mažai čia su kuo bendravau (bent šįkart) ir Gerda buvo viena iš to nedaugelio, bet tik todėl, kad mus saistė bendra palata. Gerdos pezalų stengiausi neklausyti. Nebendravau čia su dauguma todėl, kad būtent dėl pezalų kiekio bijojau nupušti anksčiau pensionato laiko.

Po vaistukų dalybų ir parūkymo sekė poilsio metas, tai reiškė, kad iki pietų tu gali žiūrėti televizorių, spalvinti mandalas arba gulėti lovoje (paskutinis variantas nepatartinas, kadangi gydytojams tai bus pranešta kaip apatija).

Aš užsisukau savam rate, nepaisant rekomendacijų, gulėjau lovoje ir galvojau apie savo paliegusį organizmą ir tas įvairių spalvų tabletes, kurias turėdavau gerti kasdien, kurios svaigindavo ir darydavo iš manęs gyvulišką žmogystą, be kurių negalėjau gyventi, be kurių bent kruopelyte neprisiartindavau prie to žmogiško visuomenės idealo ar bent standarto.

Pykau, labai pykau, tad nusprendžiau padaryti tai, ką planavau nuo paauglystės: aš nusižudysiu. Taip, šitam srutinam ūminiam skyriuje, kur pilna kamerų, kur kiekvienas tavo žingsnis yra sekamas. Jau seniai internete buvau radusi vieną metodą tinkantį psichūškės sąlygomis. Taip, internetas visagalis, aš nusižudysiu vandeniu, išgersiu jo daugiau nei reikalauja organizmas ir bus kapiec.

Sedejau prie kriauklės ir maukiau vandenį, buvo ganėtinai lengva, tačiau kai pasiekiau kokius šešis litrus, pajutau kaip mane pykina, nubėgau į tualetą ir išvėmiau visą tą vandenį. Man nepavyko, nekenčiau savęs ir už tai.

Bet ką jūs, juk jau kviečia valgyti, pietų metas. Nusivaliau vandens likučius sau nuo burnos ir ašarotomis akimis nuėjau valgyti.

Pietauti atėjau it nieko nebūtų įvykę, vėl užslopinau visus savo jausmus ir sėdau ėsti pašaro, vėliau vėl sekė vaistai, vėl Gerdos draugija prie vaistų išdavimo durų, vėl parūkymas, vėl gulėjimas, televizoriaus žiūrėjimas arba mandalų spalvinimas – užburianti atmosfera.

Gulėjau lovoje, kai staiga išgirdau sujudimą koridoriuje. Mūsų palatoje įsikūrusios moteriškės irgi sukluso. Įvyko kažkas neplanuota, sesučių klegesys tikrai tai žadėjo. Gerdos palatoje nebuvo, tad mes trys iškišome galvas į koridorių pažiūrėti, kas įvyko, kai staiga pribėgo viena iš sesučių ir liepė sėdėti palatoje.

Pro durų plyšį mes dar matėme atvažiavusius paramedikus, ant grindų gulinčią ir gaivinamą Gerdą. Neaišku, kas jai nutiko: gal organizmas neatlaikė vaistų kokteilio, gal ji išgėrė ne savo vaistus (būdavo, kad sesutės netyčia sumaišydavo vaistus, tad visiem visada sakydavau, kad sektų, ką geria), o gal tiesiog atėjo metas, nors ji dar buvo palyginti jauna mergina.

Gerdos daugiau niekas nematė, nežinau, ar ji mirė, ar ne, kur ji dabar yra, ką veikia, o gal jau kapuose guli. Vakarieniauti ėjome lyg niekur nieko, pagal visą tvarką ir jokios psichologo grupinės ar individualios terapijos dėl šio įvykio nesulaukėme, tik einant vakarieniauti išgirdau sesutę sanitarei kuždant:

— Na štai, nemalonus incidentas vieną ketvirtadienį.

Tai štai kas mes joms buvome, štai kodėl mūsų nekonsultavo psichologas, nes mes visi čia buvome tik nemalonūs incidentai. Ant siūlo kabojusi žmogau gyvybė (vis dar tikiu, kad Gerda išgyveno) buvo laikoma ne tragedija, o paprastu nemaloniu incidentu.

Šį gulėjimą supratau, kaip smarkiai gali būti nuvertinta žmogaus gyvybė, todėl išmokau branginti savąją, permąsčiau ketinimą žudytis vandeniu, kad ir koks paikas jis buvo ir pažadėjau sau daugiau taip nesielgti. Aš išmokau mylėti savo gyvenimą: ne dėl kitų, kitiems tavo gyvenimas, kaip jau pamatėme, gali pasirodyti bevertis, bet dėl savęs. Aš kiekvieną dieną galiu susikurti kaip noriu ir tik nuo manęs pačios priklauso, kaip aš nugyvensiu tą gyvenimą. Aleliuja Gerdai.

Post Scriptum:

Šią istoriją rašiau konstruodama vieną Gerdos personažą. Galite tai laikyti išgalvota istorija, bet man ji yra tikrų tikriausia.

Gerda – visų mano gulėjimų psichiatrinėse ligoninėse konstruktas. Ji įkūnija visa tai, ką aš patyriau bendraudama su žmonėmis, gulinčiais kartu su manimi. Visi čia aprašyti įvykiai yra tikri, tiesiog sutalpiniti į vieną dieną siekiant didesnio efekto. Kartu daug rašau ir apie save, savo jausmus. Tai yra savotiškas katarsio siekimas, išlaisvinantis mano emocijas ir paveikiantis mano sveikimo procesą.

Norite tikėkite, norite – ne.


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME