Dovilės Bagdonaitės iliustracija




Audio: Klausykite esė. Visas Radijo Eses atraskite Apple Podcasts ir Stitcher



Ta mergaitė mėlynos batikos kelnėm pažemintu juosmeniu, prie kurių netinka nė viena maikė. Ta įdegusi mergaitė raudona ilga nosim ir storais vešliais antakiais. Ta mergaitė su balta blico aureole ir neproporcingai ilgais pirštais. Lengvai išsiliejusi, apgaubta miglos, išskydusiais kontūrais. Man ji kaip pritvinkęs kraujo lašas.

Niekada nemokėjau rengtis, bet ankstyvojoje paauglystėje tas spalvų, medžiagų ir formų disonansas buvo pasiekęs viršūnę. Aš pati buvau vienas didelis disonansas. Berniokiškos ištįsusios rankos, kuprelė, raudona gašli burna, aptemptos maikutės su širdelėm, turėjusios išryškinti krūtinę, kurios nebuvo. Likusi viena namuose staipydavausi prieš veidrodį, įsikišdavau už maikės du mandarinus ir nužiūrinėdavau save. Rezultatas patiko. Vėliau draugė primokė trinti krūtinę vilnonėm kojinėm – kad paskatintų augimą. Buvo žiema, jos gimtadienis, ir tą pirmąjį kartą mokydama ji pati įtrynė du skaudžius gumbelius šiurkščia pilka kojine. Į odą priplūdo kraujo ir ji visa degė, dilgsėdama vilnos žiežirbomis, badydama adatėlėmis. Raudonais skruostais visos laukėm eilėje prie kojinės. Kažkuri budėjo prie durų, kad neįeitų suaugusieji.

Išmokytos kartodavom procedūrą savarankiškai namuose, – bent jau aš labai pareigingai. Tik niekas nesikeitė, ir kol kitos apvalėjo, pūtėsi ir darėsi vis labiau gundančios, aš buvau Šakaliukas Šikaliukas mėlynom baisiai gražiom kelnėm, kurios prie nieko netiko. Tiksliau, aš pati, mano kūnas, prie nieko netiko. Nuotraukose tai labai gerai matosi. Atrodau kaip žaibas, rakštis, spjūvis harmoningame kambario interjere.

Mėlyna spalva buvo mano mėgstamiausia. Apskritai, tada būdavo labai svarbu žinoti, ką mėgsti labiausiai. Ir kad tavo pasirinkimas būtų įdomus, bet ne per stipriai. Tai buvo milimetrų klausimas.


Kai važiavom į didžiausią tų metų įvykį – „Tropicana“ vandens atrakcionus kažkur Lenkijoje – nusmurgusiam provincijos miestelyje nusipirkau mėlyną skarelę. Aišku, pirma tas skareles pamatė Ji, mano paauglystės idealas, krūtų auginimo mokytoja (vėliau Jai užaugo tokios didelės! Ir nors jau daugybę metų nebedraugaujam, šiąnakt sapnavau, kad laižau ją). Tai buvo eilinė nyki krautuvė, tik joje stovėjo didžiulė metalinė dėžė pilna skirtingų spalvų skarelių. Įvairiausių atspalvių, bet vienodai sintetinių ir pigių. Ji išsirinko pačią gražiausią – sodriai mėlyną, kaip temstantis dangus spaudžiant šalčiui. Aš iškapsčiau iš milžiniškos krūvos panašią, tik pilkšvą, nykią kopiją Klementinos, kurios net vardas buvo ypatingas, o ne toks banalus kaip mano. Ji labai įsižeidė, kad kopijuoju. Matyt, tai jau buvo viena iš tų siaubingų klasės ekskursijų, per kurias autobuse sėdėjau viena. Nors panašias skareles nusipirko visos mergaitės, mano purvino mėlio sintetinis kvadratas vienintelis svilino, dilgė adatom, erzino Ją. Aš visaip gyniausi, neigiau. Niekada net neatėjo į galvą mintis imti ir pasakyti tiesos: taip! taip ir yra! aš svajoju būti tokia kaip Tu, Tu pati šauniausia, originaliausia mergaitė Žemėje! aš svajoju gyventi Tavo gyvenimą, nešioti storas juodas kasas, džinsinį kombinezoną ir baltą nertinį, lankyti muzikos mokyklą, turėti sesę ir namus, kuriuose rūkoma! taip! aš tiesiog lydausi žiūrėdama į Tave, tokią įdomią, bet kartu normalią, tokią, kuri niekada neužkliūna klasiokams, kurią mėgsta visi, aš lydausi, mano kūnas, plaukai ir drabužiai pavirsta į klampią masę ir ima garuoti, kol belieka migla apgaubtas išskydęs pavidalas ir nosis, balutė, pritvinkęs kraujo lašas su balta aureole.


*

Viskas prasideda taip lengvabūdiškai. Nuo dviejų ankstyvosios paauglystės nuotraukų, kurios tuo pačiu metu kelia juoką ir gėdą, bet gėda visada nuoširdesnė, nes jose užfiksuota mano esmė. Nuo neįpareigojančio vienaskaitos trečio asmens. Nuo infantiloko, keistą nerimą keliančio pavadinimo, kol staiga supranti, kad tai spąstai ir nebegali sugrįžti atgal, kad čia vienas iš tų tunelių, kuriuose nėra galimybės apsigręžti. Lieka tik dvi judėjimo kryptys – į priekį arba gilyn į save.

Tas jausmas, kad įkliuvau, kad po batikos, sintetinio šilko ir plastiko, apie kurį dar papasakosiu, kiautu slepiasi kažkas, ko visai nenoriu matyti. Tas jausmas mane ištiko užvakar, šeštadienį, kai atsistojusi priešais moterų persirengimo kambario veidrodį beviltiškai bandžiau įsprausti galvą į žydro perlamutro guminę kepuraitę. Ištiesusi pirštus, stipriai įtempdavau plaštakas ir praskėsdavau kepuraitę, kaip buvo pavaizduota instrukcijoje ant jai laikyti skirto „penalo“, bet kai staigiu judesiu sukišdavau galvą ir ištraukdavau pirštus, ore likdavo styroti daugybė plaukų, kuriuos sukišti, atrodė, nėra jokių šansų. Žvelgiant į šaltą veidrodį nudiegė mintis, kad atrodau kaip tarakonas. Pakaušis suspaustas gumos, o iš po jos, lyg kokios vabzdžio antenos, styro įsielektrinę plaukai. Su ta kepuraite kovoju kiekvieną savaitgalį, šiek tiek gėdydamasi plaukimo būrelį lankančių mergáičių, ant kurių galvų jos, regis, atsiranda savaime, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Šį kartą mačiau save jų akimis – raudona kakta, visą plaukuotą, bebrišką, su iš pažastų kyšančiais tamsių plaukų šepetėliais.

Paskui plaukdama vis galvojau, kad, matyt, būsiu per klaidą nusipirkusi vaikišką kepurę; juk ją užsidėjus neturėtų skaudėti. Ta vaiko kepurė visą pusvalandį aidėjo besitaškančio vandens, trenerių ir vaikų balsų almėjime. Negi plaukioju su mergáitiška kepure? Iš pradžių ta mintis kėlė gėdą, paskui ėmiau kabintis jos lyg rausvo, aštriakampio baseino plūduro. Jeigu nusipirkau vaikišką, vadinasi, galiu viską lengvai ištaisyti nusipirkdama naują. O gal man tyčia pardavė tokią, nes pagalvojo, kad aš dar vaikas?.. Bet kepurė buvo skirta suaugusiems ir netgi „larger sized“.

*

Vaikystėje, kai mes dar buvom draugės, prieš tą siaubingąją kelionę, su kitomis mergaitėmis žiemą lankėm „Žalgirio“ baseiną. Jau daug metų, kaip pastatą nugriovė, bet baseino duobė, girdėjau, išliko, prižėlusi krūmynų ir medelių. Kartą toje baseino duobėje net vyko partizaninė diskoteka po vasaros dangum. Nors mėgstu landžioti po apleistas vietas, nė sykio nenuėjau į ją pasižiūrėti – apsamanojusiomis plytelėmis išklotą karstą.

Baseinas man visada siejosi su ankstyvąja paauglyste ir mergaitėmis, su tuo metu, kai ima gąsdinančiai keistis (arba nesikeisti) kūnas. Baseine būdavai priverstas jį išvysti ir galėdavai pašnairuoti į kitas moteris, merginas ir mergaites. Vieną kartą maudėmės po treniruotės dušuose ir staiga Mildą ištiko nevaldomas juoko priepuolis, kuris akimirksniu nuvilnijo ir per kitų draugių kūnelius. Pasirodo, gretimoje dušo kabinoje prausėsi moteris neįtikėtinai (kaip mums tada atrodė) ilgais, styrančiais lyg kokie stori spygliai ar vaiko pirštai speneliais. Kikenom, krizenom, prunkštėm. Klykavom! Tūpčiojom, kad neapsisisiotume iš juoko, o iš Mildos akių tryško ašaros. Jos buvo drauge paklaikusios ir apakintos nuostabos. Vienintelis būdas susidoroti su tuo vaizdu buvo juokas.

Jau ant liežuvio galo.

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - ->

Jau ant liežuvio galo.

Keista, šitą istoriją esu pasakojusi daugybę kartų. O dabar jaučiuosi taip, lyg stovėčiau ant virpančio, siūbuojančio tramplyno galo ir žvelgčiau žemyn į mirguliuojantį žydrą vandenį, dilgančią stiklo sieną. Laiko struktūra pasikeičia. Jis nebėra nei linijinis, nei ciklinis. Uždara tamsi kapsulė, kurioje teliuskuoja blausiai švytintys prisiminimai ir planai, susapnuoti ir įsivaizduoti smūgiai (į vandenį).

Šitą istoriją esu pasakojusi daugybę kartų. Tai vienas iš nedaugelio mano gyvenimo epizodų, kuriuos sugebėjau įsprausti į rėmą, paversti istorija, savotišku anekdotu. Ji atitiko Aristotelio keliamus reikalavimus: turėjo pradžią, vidurį ir pabaigą, net deus ex machina tipo atomazgą. Kai prieš porą metų per vieną gimtadienį visi svečiai buvo paprašyti pasiruošti kažką papasakoti, iš karto išsirinkau baseino svogūną. Jaudinausi, kalbant kaito skruostai, taip stengiausi, kad visiems būtų įdomu ir juokinga.

Dabar gėda, kažkaip nejauku prieš tą vienuolikmetę mergaitę, bet kartais taip nori būti mėgstamas, kad imi iš savo patirčių kurti pramogą. Tik prieš kelias dienas toptelėjo, kad iš tiesų ta „juokinga istorija“ buvo baisiausias mano paauglystės įvykis.

*

Į ją žiūrint pilve kažkas plazdėjo. Tai buvo milžiniška mėlynai žalia svogūno formos turbina, į kurią vedė aukšti metaliniai laipteliai. Turbūt labiausiai gąsdino tai, kad turbina buvo uždara. Nesimatė ja čiuožiančių žmonių, tik kartkartėmis pasigirsdavo riksmai, o tada – skambus pūkštelėjimas iš kokių penkių metrų aukščio. Palyginus su ja, tradiciniai čiuožimo tuneliai atrodė kaip malonus pasipliuškenimas. Visgi keletą kartų jais nusileidusi įsidrąsinau užkopti iki juodo, šnypščiančio ir vėsaus „įėjimo“ į Svogūną. Gal norėjau pasirodyti prieš klasiokus arba Ją, kad esu drąsi, ne prastesnė už kitus. O gal tiesiog nesupratau, ką reiškia, kad ant laiptų nesibūriuoja vaikai ir nėra eilių.

Šalia tamsios skylės kabėjo mažytis televizoriaus ekranas, kuriame matėsi turbinos apačia ir baseinas, į kurį Svogūnas „išspjaudavo“ vaiką. Tada užsidegdavo žalia šviesa. Įlindusi į tamsų šniokščiantį tunelį gana greitai supratau, kad kažkas negerai. Nuolydis buvo nedidelis ir srovė manęs visai nenešė – buvau per lengva, tada svėriau kokius 22 kilogramus. Taigi užuot nešama, stūmiausi rankomis į priekį, tikėdamasi, kad galop srovė mane nuneš ir viskas išsispręs. Po kiek laiko pasimatė pro tunelio skylę kitame gale plūstanti šalta šviesa, kriokė vanduo. Tačiau kai pasiekiau ją, supratau baisų dalyką. Atrakcionas veikė įcentrinės jėgos principu. Ją galima apskaičiuoti padauginus kūno masę iš kvadratu pakelto judėjimo greičio ir padalinus iš apskritimo, kuriuo juda kūnas, spindulio. Paprastai tariant, kuo stambesnis vaikas, tuo greičiau nuskries lygia, be jokių bortelių, Svogūno siena, kol vandens srovė galiausiai išspjaus jį į baseiną. Bet aš neskriejau. Aš gulėjau prisiplojusi prie vėsaus šlapio plastiko ir laikiausi ranka už mažyčio bortelio galo. Galvoje virė mintys. Širdis taip daužėsi, kad turėjo įkaisti visa Svogūno siena. Šliaužti atgal negalėjau, nes jei bandyčiau apsisukti, neišlaikiusi pusiausvyros krisčiau žemyn. Be to, galbūt kas nors jau skrieja juoduoju tuneliu. Šokti pati pernelyg bijojau. Nuo aukščio lengvai svaigo galva. Atrodė, kad krisdama atsitrenkčiau į kietą plastiką ir nudažyčiau sieneles raudona spalva. Ėmiau iš visų jėgų šaukti. Tikriausiai verkiau. Atrodė, kad nuo įtampos ir beprotišku greičiu širdies pumpuojamo kraujo turbina sprogs, viskas išlakstys gabalais ir pasaulis išnyks. Galiausiai ėmiau užsimerkusi kalbėti „Tėve mūsų“ ir maldauti Dievo, kad mane išgelbėtų.

Tada kažkurią akimirką pajutau smūgį ir kad krentu - - - - - - - - - - - -  

Pasirodo, kol pasaulis skilo į gabalus, prie juodos šnypščiančios skylės susidarė vaikų eilė, kuri drauge su auklėtoja įsitempusi stebėjo ekraną, bet jis vis nesikeitė. Lyg būčiau ištirpusi juoduose plastiko viduriuose. Galų gale visi pasitarė ir nusprendė pasiųsti mažiausią klasės berniuką – Andriūšką. Jis mane ir „iššovė“.

*

Neseniai skyriau kūrybinio rašymo studentams užduotį – parašyti istoriją, kurios protagonistas turi paslaptį, kažką, kas nėra tiesiogiai pasakoma, bet keičia viską. Studentai traukė lapelius su „paslaptimis“, juokėsi, vartė akis, raudo. O paskui ėmė ir parašė. Pradėjusi šitą tekstą nujaučiau, kad kažką sužinosiu apie save, kad man paaiškės savotiška paslaptis. Tačiau mano užduotis buvo kur kas klastingesnė, – aš neturėjau mokytojo, neturėjau lapelio su užrašytais keliais žodžiais, kurio galėčiau įsikibti lyg šiaudo, rausvo baseino plūduro. Tiksliau, tą lapelį turėjau rasti pati kažkur savo kūne, apgraibomis, tamsoje. Karštoje, pulsuojančioje aortoje, juodame vožtuvų ūžesyje, kraujagyslių labirinte.

Vienu metu jau atrodė, kad supratau. Rašiau, kad kartais vienintelis būdas apsiginti nuo siaubo ir vienatvės yra sukurti istoriją. Juoktis, suprimityvinti, „atkirsti“ nuo savęs. Daug vėliau, palengva, gali save atgauti.

Tačiau tai ne viskas. Nuplėšus vieną svogūno luobą, iškyla kitas. Ir nuo jo griaužia daug stipriau. Kelias dienas negaliu nustoti galvoti apie raudoną šviesą. Dabar jau balandis, lauke šilta ir dvelkia švelnus vėjas. Žemė sausa, skraido sudžiūvę pernykščiai lapai, visur ruda ir pilka. Tarsi nėra spalvų. Bet kai užmerki akis, pro plonyčius vokus ima plūsti raudona, lyg kraujas, kuriam trūksta geležies, šviesa. Ir ji regis daug tikresnė už visą likusį pasaulį.

Paslaptis ta, kad aš noriu nusižudyti. Tiksliau, man atrodo, kad esu įstrigusi vėsios turbinos viršuje ir turiu du pasirinkimo variantus: arba išdrįsti, šokti ir atimti sau gyvybę, arba toliau lupti sultingus svogūno luobus ir viltis, kad manęs dar laukia deus ex machina.

Kai užlieja ta raudona šviesa, nelieka mąstymo, tik vaiko jausmai. Tą akimirką visai pamirštu, kad jeigu būčiau šokusi, mane tiesiog būtų apglėbęs vanduo.  


Radijo Eses išgirsk kas trečią antradienį visur, kur klausaisi podkastų ir yraracijos.lt.

Epizodo iliustracijos autorė – Dovilė Bagdonaitė. Už studiją ačiū START FM. Radijo esių prodiuserė Elžbieta Radušytė. Jei nori nupiešti iliustraciją arba parašyti garso takelį – atsiųsk laišką į elzbieta@yraracijos.lt.


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME