Radijo Esės
2018 03 27

Lauksim sugrįžtant

Būti apkaltintam švaistymu – lėšų, potencialo, energijos – bet, visų svarbiausia, laiko, bene svarbiausio mūsų resurso, yra kraupu.

Paulina Drėgvaitė


Gabrielės Sermontytės iliustracija



Audio: Klausykite esė. Visas radijo eses atraskite iTunes ir Stitcher



Prieš kelias savaites mieste, pamažu besirengiančiame pavasariui, sutikau pažįstamą – vieną tų žmonių, kuriuos atsitiktinai sutinki centre, paskui abidvi prisižadat, kad susitiksit ateityje, bet nei viena nesiimat jokių aktyvių veiksmų, kad tai įgyvendintumėt, tad su nerimu laukiat ateinančio netikėto, tačiau neišvengiamo susitikimo. Ji mane užpuolė iš pasalų: 

- O ką tu šiuo metu veiki? 

Ech. 

„O ką šiuo metu veiki?“ tampa nemėgstamiausiu mano klausimu. Jame išsyk slypi kaltinimas, tyrinėjimas, tarsi su mikroskopu, neišsakyta konkurencija. Iš esmės tai klausimas apie laiką – kur juda tavo laikas? Virš galvos sūkuriuoja maitvanagiai, laukiantys, kol prisipažinsiu, kad šiuo metu iš tiesų nieko neveikiu. Švaistau – pinigus, potencialą, savo kūną, ir, žinoma, laiką. Anti-karjera.
 

(Iš tiesų, juokauju, pastaruoju metu išvysčiau itin gerą gynybos strategiją – abstraktūs atsakymai, pavyzdžiui, „turiu kelis projektus“, „rašau naują esė“, „galvoju apie doktorantūrą“ ir taip toliau). 

Ilgą laiką galvojau, kad Chet Baker vienoje mano mėgstamiausių dainų My Funny Valentine iš tiesų dainuoja „you‘re my favourite waste of time“, apytiksliai išvertus – „tu mano mėgstamiausias laiko švaistymo būdas“. 

My funny Valentine,
Sweet comic Valentine,
You make me smile with my heart.
Your looks are laughable, un-photographable,
Yet, you're my favorite work of art. 

Iš tiesų jis dainuoja „tu mano mėgstamiausias meno kūrinys“. Tik neseniai supratau, kad šis nesusipratimas yra ganėtinai simboliškas. Mano mėgstamiausioje „My Funny Valentine“ versijoje – 1987 metų koncerte Tokijuje – operatorius didžiąją laiko dalį filmuoja paties Bakerio veidą, o ne jį supančius muzikantus. Jis užsimerkia, jo kakta susiraukšlėja: 

Is your figure less than Greek?
Is your mouth a little weak?
When you open it to speak
Are you smiling?
But don’t change a hair for me
Not if you care for me
Stay little Valentine, stay
Each day is Valentine’s Day. 

Bakeris atrodo besvoris. „Tikras meistras, su viso gyvenimo patirtimi ir randais“, - rašo anoniminis YouTube komentatorius. Šią dainą jis pirmąsyk įrašė dar būdamas jaunas, tačiau būtent ši, vėlesnė versija, įrašyta likus metams iki jo mirties, yra mano favoritė. Ji kitokia. Visai kaip Joni Mitchell, dainavusi „Both Sides Now“ tiek būdama 26 metų, tiek 57 – tai visai skirtingos dainos. Laikas keičia kontekstus. 

Nepaisant to, kad dabar jis regimas kaip meistras, Bakeris daugybę kartų buvo apkaltintas savo talento švaistymu. Jo džiazo karjera paženklinta neišsipildymo – esą, jeigu jis būtų turėjęs daugiau valios, kas bežino, ką jis būtų pasiekęs. Devintajame dešimtmetyje Bakeris dirbo degalinėje nuo septynių ryto iki vienuolikos vakaro, o ankstyvaisiais karjeros metais jis buvo apibūdinamas kaip Jameso Deano ir Franko Sinatros mišinys – ir jo veidas, kai kurie sakė, buvo pernelyg gražus groti džiazui. Koncerte Tokijuje jam beveik šešiasdešimt metų ir jo veidas nebeturi Jameso Deano jaunystės. 

O iš tiesų, geriau pagalvojus, Jamesas Deanas pabėgo nuo laiko, mirdamas toks jaunas – jis visada bus 24-erių. Bakeris tokios prabangos visgi neturėjo. 

Būti apkaltintam švaistymu – lėšų, potencialo, energijos – bet, visų svarbiausia, laiko, bene svarbiausio mūsų resurso, yra kraupu. Kaip rašo menininkas Paul Thek, visi mes esame susitepę laiko netyrumu - tai neišvengiama. Iššvaistytas laikas yra neproduktyvus, betikslis, nevedantis kažkur toliau, geriau – ten, kur link veda visos mūsų trajektorijos. Kasdienybė, persmelkta progreso idėjos. Bakerio laikas egzistuoja dviejose horizontalėse – to, kaip viskas turėjo būti, ir to, kaip viskas buvo. Mūsų pačių laikas matuojamas kartu su idealumo trajektorija – ten, kur visi mūsų pasirinkimai yra tikslingi, produktyvūs ir teisingi. Ten, kur mes nešvaistome laiko. 

Prieš kelias savaites mano pažįstama teatro režisierė staiga ištarė: „aš nekenčiu meno“. Grupė mūsų, dirbančių teatre, kalbėjome būtent apie neveiksnumą, nesibaigiantį finansavimo stipendijų, nulinių valandų kontraktų, atmetimo, nuolatinės nežinios jausmą. Ji tęsė: „šiemet pirmąsyk ėmiau galvoti, kad man jau gali būti per vėlu ir kad visgi pasirinkau neteisingai“. „Per vėlu“ jai buvo visiška nauja idėja – staiga, laiko baigtinumas, ir baimė to, kad gailėsies, į dabartį jau žvelgdamas iš ateities perspektyvos. Tai – iššvaistyto laiko baimė.

Teatro administratorius, visada norėjęs dirbti aktoriumi, pagrasino: „vieną dieną tai, kas turėjo būti tik laikinas darbas, taps jūsų karjera ir iš to niekaip neišsikapstysite“ (mergina, kartu su juo studijavusi teatro akademijoje – ir dar metais už jį jaunesnė – gavo pagrindinį vaidmenį mūsų teatre rodomame spektaklyje ir vis su gailesčiu klausdavo, ką jis šiuo metu veikia, o jis jai vis duodavo nemokamo vyno bare, kad parodytų, jog jo nekamuoja pavydas ar neišsipildžiusios ambicijos). 

Ta pati režisierė vėliau prisipažino, kad svajoja turėti šunį, bet neseniai nusipirko kambarinę gėlę – nes vėl reikės kraustytis. Aš neturiu net gėlės: prieš porą metų dovanų gavau kaktusą, bet sugebėjau jį numarinti, laistydama jį kasdien. Kur tau šuo. 

Mes buvome bendruomenė žmonių, gyvenančių ateitimi – visi atsitiktinai atsidūrę šiame teatre ir vakaras po vakaro pilstantys vyną turtingiems jo klientams; be perspektyvos – ieškantys tik lėšų susimokėti nuomai ir tikėtis, kad kitą mėnesį bus geriau, atsiras projektų, finansavimo, idėjų. Mūsų buvo dvidešimt ir visi – šiek tiek neišsipildę menininkai, aktoriai, rašytojai. 

Po šio pokalbio grįžau ir tą naktį sapnavau, kad vis dar gyvenu savo pirmo kurso bendrabučio kambaryje, tačiau man jau kone šimtas metų ir mano kambarys skęsta šlamšte (senos užrašų knygutės, nuotraukos, bilietai, čekiai, sudžiūvusios gėlės, pasenę vaistai) – ir staiga mane apėmė siaubas: kur aš? Kodėl? Kaip aš čia atsidūriau? Kaip iš čia išsikapstyti? Turbūt jau buvo per vėlu. 

Prabudau – kaip ir pridera – išpilta šalto prakaito. Gatvėje buvo tylu, o buto sienose krebždėjo pelės – tai neišvengiama, gyvenant šiame sename mieste. Jau kuris laikas gyvenau viena, todėl nuslinkau į virtuvę, įsipyliau vandens į stiklinę ir prisėdau ant palangės. Šis butas nebuvo pilnas šlamšto – kraustantis iš miesto į miestą, išdalinau daugybę savo daiktų. Tačiau visada norėjau paveikslų ir didžiulio fotelio, kuriame galėčiau skaityti. Bet niekada jo nenusipirkau, nes žinojau, kad greitu metu vėl reikės kraustytis – link naujo projekto, galimybės, šanso. 

Tą naktį nuo sienų surinkau senas nuotraukas, atvirukus bei koncertų bilietus ir viską paslėpiau stalčiuje. Pakeičiau patalus. Atvėrus langą, kambarys prisipildė šalto, kone stingdančio žiemos oro. 

Šis kambarys buvo pripildytas praeities – nostalgija ant sienų. Jokios dabarties. Tuometinė mano pasija tai atsirasdavo, tai dingdavo, ir savo kambaryje vis dėliojau visus mūsų bendros egzistencijos įrodymus – tam, kad priminčiau sau, jog tiesiog jo nesusapnavau. Jis savo bute gyveno jau metus, tačiau ant grindų vis dar gulėjo neišpakuoti paveikslai ir jo senelio rabino pagamintas veidrodis, per brangus išmesti, tačiau per didelis sutalpinti jo palėpėje. 

Jis mėgo kaupti daiktus: impulsyviai nusipirkti paveikslą, sofą, bilietą į Berlyną. Svajojo išvažiuoti į Naująją Zelandiją, bet žinojo, kad to nepadarys. Jo lentynose buvo šimtai knygų, tačiau jis jų neskaitė. Šuns jis nenorėjo – iš tiesų, augintinis jam buvo visiškai svetima idėja, nes vos kas nors imdavo kėsintis į jo dėmesį ar laiką, jis išsyk pradingdavo. Kaip laukinis katinas – arogantiškas, neprieinamas, nesuprantamas. Iki šiol regiu jį, peršlapusį, ant svyruojančio dviračio, greitai riedantį per gatvę link beigelių krautuvės, kurioje turėjome susitikti, nes šiame megapolyje jis nevažinėjo metro ar autobusais, visur mynė dviratį, nuolatos vėluodamas. 

Mes nesimatėm jau keturis mėnesius. Tačiau jis tebebuvo čia – savo mėgstamiausiame Modigliani paveiksle, linkėjimuose iš Toskanos, savo siunčiamose Brahmso simfonijose – pamažu tapdamas mano asmeninės mitologijos, istorijos, naratyvo dalimi. Koncertų, kuriuose lankėmės kartu, bilietai tebekabėjo ant sienos, kasdien primindami tai, ko galbūt jau nebebus. 

Šiuo metu aš vėl kraustausi, o jis tebekalba apie savo žiūrėtus spektaklius. Kai pagalvoju apie jį, regiu jį įstrigusį savo ritualų ir kasdienybės laike, metams vis bėgant, netgi be katės ar kambarinės gėlės, su nesibaigiančiomis patirtimis ir dideliais miestais bei jų filharmoniniais orkestrais, galbūt visgi išvyniojantį paveikslus. 

Dabar, kai mane ir mano miestą sieja paskutinės dienos – suskaičiuotas kiekis paskutinių kartų, saulėlydžių ir saulėtekių (dramatizuoju, žinau, bet kaip gi kitaip), pamažu vynioju savo ritualų ir kasdienybės siūlą. Netikėtai supratau, kokia plati maniškė kasdieninė trajektorija – nuo to paties teatro baro iki namų; nuo centrinės bibliotekos, kurios sargas man linkteli, kai grąžinu knygas; vietinės daržovių parduotuvės, kurios savininkas jau žino, kad pirksiu obuolius ir cukinijas; modernaus meno muziejaus, kuriame jau turiu mėgstamiausius paveikslus; pažįstamų šunų parke; iki sniegu vis dar pasidengusių kalnų viršūnių – kokia bus mano naujojo miesto geografija, neapsupta kalnų? Kokie dabar bus mano orientyrai? Kas nerimaus dėl krokų parke, kasmet išlendančių vasarį, paviliotų pavasario pažado, ir nušalančių sugrįžtant žiemai? 

Iš tiesų dabar rašau būtent centrinėje bibliotekoje ir girdžiu senamiesčio katedrų varpus, skelbiančius, kad jau popietė. Netgi šie bibliotekos nepažįstamieji, su keistai pažįstamais veidais – kur bus jie? 

Žinoma, bene sunkiausia įsisąmoninti, kad visa tai tęsis ir man išvažiavus. Mano butą išsinuomos kas nors kitas ir jau kažkas kitas kabins nuotraukas ant sienų ir bendraus su kaimynais (linkiu jiems sėkmės su nesibaigiančiomis pelių problemomis). Atsiras naujų ritualų, kasdienybės trajektorijų, pokalbių už baro ir geografinių orientyrų. 

Galų gale, dauguma mūsų išsivažinės, ieškodami naujų projektų, vilčių ar idėjų – ir prisiminsim tai, kad šiame mieste, šiuo metu, mūsų keliai susikirto. Galbūt įsigysim šunis ar pasirašysim ilgalaikes nuomos sutartis. Galbūt, kaip Chetą Bakerį, mus apkaltins iššvaistytu talentu ir visais nepasinaudotais šansais. Galbūt vieni kitiems mes buvome mėgstamiausias laiko švaistymas. Mėgstamiausias meno kūrinys... 

Vakar pirkau didžiulę bulvyčių ir žuvies porciją vietiniame restoranėlyje, vadovaujamame dviejų moterų, Donnos ir Ali. Ali išėjo pristatyti užsakymo į namus, o Donna ėmė pasakoti apie tąją klientę, kuriai buvo nešamas maistas – itin problematišką, anot jos. „Užsisako picą be sūrio, paskui grąžina, nes neuždėjau alyvuogių, o man byra pinigai, ir laikas – visi laukia, niršta, o ji vis grąžina užsakymus“, purkštavo. Jos pažinojo žmones, gyvenusius mano bute prieš mane – iš tiesų jos žinojo viską apie mūsų rajoną, dramas, vaidus, šeimų istorijas. Neoninė jų iškaba švietė iš tolo tartum rojaus vartai, o žuvis ir bulvytės buvo tarsi dangiškoji mana po ilgų šlaistymųsi mieste. 

„Kada išvažiuoji?“, paklausė Donna.

„Ateinančią savaitę, bet dar tikrai ateisiu žuvies, nežinau, ką darysiu be jos ateityje, bene reikės išmokti pačiai gaminti...“, atsakiau.

„Būčiau atsisveikinus jau dabar, bet tada perkelkim kitam kartui, bus lengviau“, atsiduso Donna. Ji nešiojo beisbolo kepuraitę ir mikliai pjaustė bulves.

„Perkelkim“. 

Mudvi toliau laukėm Ali, kuri tikrai skųsis problematiška kliente ir prisieks niekada daugiau nebenešti jai maisto į namus, kaip ir visais praėjusiais kartais. ∆



Radijo Eses išgirsk kas trečią antradienį visur, kur klausaisi podkastų ir yraracijos.lt.

Epizodo iliustracijos autorė – Gabrielė Semontytė. Už studiją ir garsą tiesiai iš Edinburgo ačiū Kiprui Toniui Petrauskui. Radijo esių prodiuserė Elžbieta Radušytė. Jei turi tekstą, kuriuo nori pasidalinti, arba nori nupiešti iliustraciją, arba parašyti garso takelį – atsiųsk laišką į elzbieta@yraracijos.lt.


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME