Fikcija
2018 04 24

Žaltvykslės

Pasiklysti pelkėje ir pamesti save.

Laimutė Tamošiūnaitė

Ramunės Kregždytės iliustracija




Viena jų patvino ir pabiro nepramintais takais. Jų pakelėse gulėjusių lapių uodegos sušlapo ir prisisotino pernykščių kerpių kvapo. Saldžiai kartus pelėsio, paukščių išmatų ir spanguolių kvapas susimaišė su įgimtu žvėriui šlapio kailio dvoku.

Stebėjau šį įvykį priglaudęs nugarą prie medžio kamieno.

Tokia šioji iliuminacija – glūdumoms priklauso alksniai, alksniams priklauso pūnanti grybiena, jai – žmonių peiliai.

Lenktinį peiliuką turėjau ir aš.

Visgi, dažniau naudodavau sumedėjusius nendrių stiebus, kuriuos nuraškydavau įbridęs į pelkių pakraštyje susikaupusį vandenį. Tokioje vietoje jis būdavo tirštesnis, apsemdavo kulkšnis glėbiu, dėl to stovėdavau visai kaip banko apsauginis – tolygiai paskirstęs kūno svorį šiek tiek pražergtoms kojoms. Klampios žemės ir molis po mano pėdomis supulsuodavo lyg žemė tektoninio drebėjimo metu.

Stiebais pasiekdavau plūduriuojančias brangenybes.

Glūdumos viliojo tik savo atvaizdu, neplanavau pasiekti šio vandens gilūmos. Palikau jas paskendusiems stikliniams buteliams ir pamestiems brangiems daiktams. (Juos dėvėjo tik asmenybės).

 

Paėjęs toliau, pasiekiau proskyną.

Punktyrinis jos pavidalas pranyko žalsvoje kiminų pievoje. Vietovės kontūrus margino paraudusios uogos, jau kiek persirpusios, tačiau vis dar viliojančios varnėnus. Vėjas pūko lengvumu kedeno medžių lajas, kartu su saulės spinduliais suteikdamas proskynai kiek šviesesnes spalvas;

Šioje vietoje planavau palydėti šviesą, dar vieną sykį nusileidžiančią ir panirančią raisto žalumoje. Tikėjau šia kasdienybe, savotišku burtu, pažįstamu savą virtuvę tvarkančioms senolėms, smėlio dėžutėje stiklo granulių ieškantiems vaikams, automobiliuose besimylinčioms jaunoms poroms, tik neseniai į ofisą įžengusiems ir švaros priemonėmis nešiniems valytojams, nusišlapinti siekiantiems benamiams, kurie paliko stoties prieglobsčius, tam, jog patirtų trumpą išeities akimirką. Išeina jie visi; pabėga, nusirita, kūlversčiais įveikia naktį, tuščias ir pelėsiais kvapnias naktis, nekantriai užsimerkę laukia ciklo baigties, nes tik tada ir taip parimsta.

 

Jie pamišę. Jiems norėtųsi ten daugiau negrįžti, amžinai nardyti purvais ir visai nekvepėti žmogišku muilo, švelnios tekstilės ir pieniškos sriubos kvapu. Girdėjau tai iš svetimų lūpų – kietai sučiauptų, nusprendusių dar vieną kitą dieną pasvarstyti ir visgi pasilikti. Likti plynaukštėse, atvirais lietui, vėjui, kaimyno šūksniui ir paštininkui, nutrintais guminiais batais.

Tik dar vienas dalykas. Šiose vietose vis kažkas ateina.

Tad pelkėse ir tupiu – laukiu jų žingsnių garso. Neryžtingo trepsėjimo, skirto nešvariai ir pamirštai gamtos dangai.

Tais vakarais prisėdęs, paminęs nusausėjusius kiminus, aš nukreipiu žvilgsnį į tolius ir stebiu nejudančius jų pavidalus.

 

Sušlamėjo krūmai, tad ir tądien mane aplankė neaiškios išvaizdos ir lyties vaikas (nes niekam šalimais kaime ir nerūpėjo, iš kur jie tokie atsiradę). Rankose nešėsi nagų žirklutes.

Jie čia ateidavo atsikratyti savo praeities. Man palydėjus, įmesdavo vieną – tik vieną – asmeninį daiktą į pelkės gilumą ir palenkę galvą stebėdavo, kaip jis grimzdavo. Nežinau, ar egzistavau, nes buvau daiktas, kuris taip ir nepaskendo, ar dėl to, kad šitaip jau jie patys sugalvojo.

Kad ir kaip būtų, man tai nerūpėjo – o kodėl gi ne; atvirkščiame pasaulyje žmonės prausia save nuėję į sąvartynus. Ir šiame pasaulyje turtais gali pasigirti tik tie, kurie jų atsikratė.

Dažniausiai tai būdavo plaukai. Jeigu būčiau išsaugojęs bent keletą ryšulėlių, kuriuos jie čia nusviedė, būčiau galėjęs, pradėjęs kimšti pagalves nusvilintais kuokštais. Ir galbūt reikėjo pagalvoti apie tai anksčiau – dabar pelkės jau tvino, veržėsi, liejosi į žmonių derlių ir pūdino daržoves. Ir šešėliai nuo tokio puvėsio gebėjo šešėliuot kažkaip tankiau, sunkiau. Žmonės juos pasvėrė.

Vedžiau vaiką tik šiaip sau. Rastų kelią ir pats.

Balsu visai mergaitė. Šnekėjo: „omanmamasakėsugrobuoniaisnevaikščiotbetštaiaščia.“

Ir va – nagučiai jau pelkės druzganose, skendo apsupti burbulų ir nendrių pūkų. Ir vaikis atrodė laimingas jų prarastimi, dabar juk ir užaugti galės. Tad pasileido bėgti atgal, į namus, nežinodamas, ar grįš dar kada čionais. Bėgo ir traiškė sraiges, bėgo ir skleidė keistą garsą, rėkė.

Tad ir aš suplojęs katučiu ir sudėjęs delnus prie burnos surikau vaiko nugarai:

– Tu tik palauk – kai užaugsi, aš nudėsiu tave ir tavo sūnų.

 

Tilvikų kiaušiniai turi puikų pavidalą.  

Anksti ryte, kartu su pirmaisiais spinduliais, aš užsivilkdavau vilnos liemenę ir prasibrovęs iki man žinomų paunksmių, priguldavau lapuose ir pušų spygliuose. Jeigu man pasisekdavo, rasdavau tilvikus dar miegančius.

Akylai stebėdavau juos. Tai buvo tingus ir raminantis užsiėmimas.

Kartą buvau prisėlinęs prie betėvio lizdo ir išgriebau vieną kiaušinį. Atvėsęs. Patryniau kiaušinį į savo žandus, patryniau į delnus, pridėjau prie ausies, o viduje nebuvo jokios jūros.

Atrodė, lyg būčiau glostęs akmenį.

Pakilus vėjui nuslinkau atgal į medžių gilumas.

Kelnių kišenėje gulėjo ištikimas lenktinis peiliukas. Kiekvieną kartą man žengus naują žingsnį, jis taip pat šiek tiek pajudėdavo. Buvo visai gera tai jausti.

 

Tris mėnesius tu lauksi manęs, kol galėsime užsukti į Disneilandą, o bilietus galėsime įsigyti kartu – su nuolaida.

Tokie jos žodžiai ir kreiva šypsena lydėjo mūsų lakonišką darbą. Mergina prislinko prie manęs žengdama per drėgmę ir pelėsį, tarpirščiuose strigo žolių atplaišos. Ji neturėjo ko išmesti, bet ir nenorėjo nieko gauti. Žingsniais pasisiūlė padėti man, pjaunančiam nendres pelkės pakraštyje.

Turėjau tik vieną ašmenį, tad įdaviau  jai, o pats roviau augalus nuogais delnais.

Bet aš nelaukiau. Ir šitie žodžių krapnojimai jau po visko. Jau yra kartą tai sakiusi. Matyt, pamiršo.

Kadaise; priartėjau tada ir toje vietoje. Nelaukiau nei tų prakeiktų trijų mėnesių baigties, išvis nieko nelaukiau. Tada taip ir pasakiau. Galėjome paskęsti – apsikabinę – viską pasiglemžusiame purve.

Tad dabar ir buvo keista ši rami, tyki jos povyza, kapotais judesiais man padedanti atlikti šį ritualinį melioracijos procesą. Trečias su mumis buvo tik seklus žmogaus šešėlis. Galbūt jau viskas, kas įvyko, yra pamiršta, galbūt ji tokiu būdu tik mėto plastiką į gęstančią ugnį.

Kad ir kaip besistengtumėme, visko jau neišvalysime. Stipriau patraukiau tvirtai įsišaknijusią pelkenendrę ir plačiu mostu nusviedžiau ją kuo toliau nuo savęs. Paraudusios rankos po tokio smaugimo smirdėjo mėšlu, o dvoką dar labiau stiprino vis naršiau kylantis rusvas pelkės vanduo.

Tuoj apgaubs ir mus. Tegirdėsime svyrančias pušis.

 

Aš jums nemeluoju, tada aš ją…

 

Paskutinę apokalipsės dieną;

Nuo žalsvo dumblino vandens kylantys rūko debesėliai tarsi pakibo ore ir pasirodė dangiškų pūkų pavidalu.

O gal naktis užsidarė uoloje ir tarstelėjo: „visa tai labai įžeidu“?

Gimtosios glūdumos atgniaužė savo kumštį ir panardino savo įsčiose manąjį asmenį; sugriebtą už plaukų, už galvos, stipriai. Suspaudė galvą. Nusispjoviau į žalumas, kurios po truputį pilkėjo ir pasikąsiau nugarą. Pabudau nepabandęs numigti.

Ir supratau – esu pasiklydęs.

Tad veikiai atsistojau, nuo manęs nutrupėjo nupilkšvėjusios durpės, atrodo, palikau kelis nevalgomus trupinius. Jie ir aš – aš ir jie – kritinėjome taip iki pat kelio, o ten pasiekę betoną, jie jau nebebuvo trupiniai, o tik dulkės.

Ir aš pakėliau ranką.

Autostopu iki Romos, autostopas atbulai, pirmyn ir į kairę, pavogtu automobiliu nusiridensime iki pragaro, ne taip toli nuo pelkių, sakyčiau, gal net visai arti, o galų gale – autostopu iki Korėjos, nes Korėjoje bus dar šansų.

Ir kažkas sustojo. Spiginančios seno ir nulijusio automobilio šviesos tiesiai į mane, o jose – žemas, moteriškas pavidalas. Basomis, bet smailų batų kulniukų garsus skleidžiančiomis kojomis priartėjo ir pritūpė dar nepasiekusi doro atstumo. Tokiu atstumu tik smėlio pilis statyti.

Sakė, atleisk, bet šviesos sugedusios – teks priklaupti, kad mane matytumei. Ar leisi man grįžti ten?

Ir aš atsakiau –

Toliau gali eiti tik vienas iš jūsų dviejų. Į pelkę galima išmesti tik vieną daiktą.

 

Nuoga mergelė plokščia krūtine, sustojusi prieš dieviškąją procesiją. Šalta paklydusi liepsna, klajojusi tarp žmonių kūnų.

Kadaise, kai tai nutiko, išmečiau jos daiktus po vieną; surūšiavęs, supakavęs į žvilgantį šventinį popierių ir švariai nuplovęs karštame vandenyje. Atrinkau – nuo mažiausio iki didžiausio ir sudėjau į krūvas, taip, kaip padaro viešose išvietėse dirbančios bobos su smulkiais pinigais. Kaip ir jos, darbui atlikti panaudojau antibakterinį muilą. Karštame vandenyje mirkiau purvą kol jis išsiskaidė ir pasklido gilumose. Susiraukšlėję pirštai ir žvyro granulės tarpnagiuose. Ir kaip gera buvo kai visas pamestas turtas tapo skaistus. Laisva valia, visiems jiems buvo suteiktas vienas ir tas pats vardas, o vėliau neištartas ir pamestas tarp kitų šiukšlių.

Kai atėjo eilė jai, aš pasakiau – bėk tu velniop.

Laukinė, tu laukinė.

Ji man pažadėjo automobilį, jeigu leisiu jiems eiti dviese. Pasukau raktelį. Jau metas važiuoti lauk iš šito prėsko pelkyno. O kai grįšiu – pirmiausia nusiprausiu.

Kas man darbo. Tegu eina.

Ji nusileido nuo kelio ir nužengė ant spygliais nudengto miško pagrindo. Jos žingsnyje nieko įdomaus nebuvo – ji neklaidino, nemelavo ir nerodė pompastikos. Visai ne lapė, tiesiog ėjo ir tiek. Ir jai pačiai veikiau atrodė, jog – mano iškrušta sugriebusi arklio vadeles nusirito dykumomis –

Mano miela, švari pelkių mergaitė.



PODKASTAI

REKOMENDUOJAME