Fikcija
2018 03 08

„dialogas“

„Tu nematai, bet motinos šlaunys suraižytos nuo medinės mūsų palangės, nes priešpiet ji sėdi nuoga, kai tu keikies, nes batai tau slysta ir eini trobos link“

Paula Urbonaitė

Ramunės Liepos Kregždytės iliustracija

— tėve, tu nematai, bet motinos šlaunys suraižytos nuo medinės mūsų palangės, nes priešpiet ji sėdi nuoga, kai tu keikies, nes batai tau slysta ir eini trobos link. nežinai, kaip motina strykteli, dešine ranka perbraukia plaukus ir dingsta kažkur kambary. mes vaikštom galais pirštų ir tu sakai, kad nė jos, nė manęs negirdi. kur dingom mes, tavo mielosios, kartais girtas kartoji. ir tikrai – kur.

o bekertant malkas, kai lenkiesi ir gaidys užskrenda tau ant kupros, motina juokiasi, sako – kaip angelas. bet tu griūni į tą sniegą, nes kirvio nepakeli, o ir sparnai tau per sunkūs. nors ir sninga, ir balta, ir nors turi tuos sparnus, neatrodai kaip angelas, tik motina kartais taip pagalvoja. tik nesupyk, aš matau kaip po tavo kojom sniegas nugelsta, žiūri į trobos langus ir žinau – tu nieko nematai. bet mes matom tą sniegą po tavo pėdom, kartais galvojam kaip… žinai, kaip būtų gera, jei staiga pradėtų pustyti, o raktų tu neturi, jie name, kartais supasi ant kabliuko ir kviečia rakinti.

negalvok nieko blogo, mes tik pasvajojam, ne, mes pasvarstom, bet motina myli tave, tikrai žinau, ne šiaip ji prieš pietus nuoga sėdi ant tos palangės, ji tau rodo savo nugarą švelnią, šiltą, nesubraižytą kaip jos šlaunys, bet čia nuo to sėdėjimo, paskui vakare su pincetu jai ištraukiu pašinus iš šlaunų, tik tu vis nematai, bet dėl to ir pasakoju tau, tėve, juk žinai.

dar motina dažosi lūpas raudonai, tu nežinojai, bet aš tau sakau, ji atrodo gražiai ir atrodo laiminga. nesupyk, seniai jos tokios nematei, net tada, kai verda sriubą ir tu dėkingas žiūri į ją nuo stalo ir lauki, kol įpils, tau pirmam. paskui pils man ir tu žiūrėsi į mano veidą vis nykstantį tarp tų garų, žiūrėsi ir akim atsiprašinėsi, paremsi galvą, spustelsi mamai ranką ir kol valgysim viskas atrodys gerai, bet žinai, po pietų aš klūpėsiu prie pečiaus, nuoga kaip motina, tik dar nesuraižytom šlaunim, tu eisi prie manęs, ne, tėve, neik. tėve, matau kaip žiūri, aš klūpiu vėl prie to pečiaus, ne, tėve, prašau…


— nusirenk.

 



PODKASTAI

REKOMENDUOJAME