Kinas
2018 04 23

Kodėl verta pavasario saulę iškeisti į tamsią kino salę?

Kol lauki mylimiausio serialo naujo sezono, yra filmų, kurie laukia tavęs.

Brigita Kulbytė


Ados Abromaitytės iliustracija / Kino žmogus


„Gal ir neverta“ – atsakytų koks tamsus žmogelis, kuris į kiną eina tik kaip į pramogą niūrų žiemos vakarą. Bet rašau čia ne tiems tamsiems žmogeliams. Rašau jauniems žmonėms, kurie žino, kas yra tikras kino malonumas, kas yra sinefiliškas (nuo senų laikų Sinefilais vadino žmones, kurie kiek pamišę dėl kino. Galūnė -filis, graikiškai reiškia meilę, draugiškumą, antroji sudurtinių žodžių dalis, reiškianti polinkį, ko nors mėgimą. Ir nors Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo keisti Sinefilą į „kino mėgėją“ arba „kino žinovą“, aš liksiu prie seno gero Sinefilo) pabėgimas iš šio pasaulio į kvazirealybę.

Nors ir labai gerai suprantu, kad pirmieji pavasario saulės spinduliai ir gaivios šilumos vonelės tikra atgaiva po didžiųjų vasario šalčių, bet kol paplūdimio sezonas dar neatidarytas,  kviečiu į kino sales, kuriose dar užsilikęs vienas kitas „Kino pavasario“ filmas. Taip pat šiuo metu vyksta vienintelis animacijos ir video žaidimų festivalis Baltijos ir Šiaurės šalių regione BLON. Vis dar rodomi mano vadinami sezono perliukai. Ilgom kalbom nevarginsiu, bet šį bei tą tiesiog privalau pasakyti. Nutylėti apie tokius filmus būtų mažų mažiausiai nuodėminga.

Jei jau apie nuodėmes – siūlau susipažinti su Eva! Benoît Jacquoto filmą Eva (2018) pirmą kartą pamačiau Berlyno kino festivalyje. Pasibaigus filmui, žiūrovų salė pasidalijo į dvi barikadas – vieni plojo naujausiam režisieriaus darbui, fantastišką vaidmenį sukūrusiai Isabelle Huppert (prisimeni jos vaidmenį filmuose Elle ar Michaelio Hanekes Laiminga pabaiga?), o kiti filmą tieisog švilpte nušvilpė. Berlinalė – politiškai angažuotas festivalis, tai seniausiai visiems žinoma, tad natūralu, jog buvo nemažai nepasitenkinimų dėl pagrindinės herojės profesijos pasirinkimo, neva moteris, savo noru renkasi prostituciją ir į tai žiūri kaip į eilinį pinigų šaltinį. Po visų #metoo skandalų, filmas susilaukė ypatingai daug dėmesio. Siūlau patiems pasižiūrėjus įvertinti, kokios ribos buvo peržengtos, o kur buvo galima kalbėti dar atviriau.


IMDB 4.9/10

Nekantraudama noriu pristatyti ir Joachim Trier filmą Telma. Kiek sutrikusi gyvenimo peripetijose, Telma (Eili Harboe) bando susitaikyti su nauja meile kitai merginai, kuri atsako tuo pačiu. Viskas būtų gražu ir gerai, tik kad Telma turi kiek keistų psichokinetinių galių. Kokios bus viso to pasėkmės čia neminėsiu, tai tiesiog reikia pamatyti.


IMDB 7.1/10 

Ir šio trejetuko perliukas Tavęs niekada čia nebuvo (2017). Nuoširdžiai džiaugiuosi, jog kino platintojai nepralenkė Lietuvos ir šią juostą jau galime pamatyti ir šalies kino teatruose.

Kodėl reikia pamatyti šį Lynne Ramsay darbą? (Jeigu dar nematei – labai rekomenduoju jo kurtą Pasikalbėkime apie Keviną, 2011). Net nežinau nuo ko pradėti vardyti… 1. Kanų kino festivalyje filmas pelnė geriausio scenarijaus apdovanojimą. 2. Joaquin Phoenix buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. 3. Garso takelį sukūrė talentingasis kompozitorius Johnny Greenwood iš „Radiohead“. 4. Plaktukas (suprasi tik pažiūrėjęs).

Neliaupsinsiu šio filmo, nekelsiu daugiau išankstinių nuomonių. Tiesiog, siūlau išdrįsti.


IMDB 7.2/10

Kokius naujausius darbus siūlo Lietuvos kūrėjai? Turiu net du pasirinkimus! Džiaugiuosi, kad galiu pristatyti dokumentinį kiną (čia mano silpnybė). Šiemet jau matėme Arūno Matelio užsienio festivalius nustebinusį ir kalną prizų susižėrusį Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta. Gal kiek žiūroviškesnis ir platesenei auditorijai tinkantis Mindaugo Survilos filmas Sengirė taip pat puikiai pasirodė festivaliuose, o dabar grįžo į Lietuvą. Šviesus, įtraukiantis, meditatyvus šis M. Survilos darbas žiūrovą, sakyčiau, užhipnotizuoja. Filmas sekmadienio rytui (taip, filmus galima žiūrėti bet kuriuo paros metu). Manau, įkvėpimo užteks visai dienai.



IMDB 8.5/10

 

100 metų kartu – kas čia per bočių filmas? Taip, jis apie  šimtamečius senolius, bet jų pozityvumas, pasakojimai ir prisiminimai privers nusijuokti ir kiek sugraudins. Filmo struktūra lengva ir paprasta, klausimai – atsakymai. Tačiau dialogas su šimtamečiais pateiktas neįprastai  šviesiai. Nors filmas ir išsaldintas iki cukrinės vatos saldumo, bet pasižiūrėti kartu su šeima – vienas malonumas.

– O gal važiuojam braškių skinti… į Ispaniją.



Dabar kiek apie ekskliuzyvą Klaipėdos Kultūros fabriko kino salėje. Animacijos ir video žaidimų festivalis BLON siūlo plačią programą, kurioje žiūrovas ras savo skoniui tinkamą filmą, o gal ir kelis.

Mano rekomendacija, tai naujausias Weso Andersono animacinis filmas Isle of Dogs (2018). Filmas tapo pirmuoju animaciniu filmu atidariusiu Berlyno kino festivalį.  Istorija gana paprasta, tačiau dialoguose apstu mažų detalių, kurios kuria ironizuotą požiūrį į šiandienos pasaulį ir pritraukia žiūrovą. O svarbiausia – pasitikėdamas juo kuria dialogą. Galbūt animacija vis stipriau veržiasi į kino pasaulį?



IMDB 8.2/10 

Ką gi, dar būtiniausiai noriu paminėti kelis likučius iš Kino pavasario. Likučiai turi kažkokią negatyvią konotaciją, ar ne? Bet nieko negatyvaus neturiu omenyje,  tiesą sakant – priešingai.

  1. Jūsų Vincentas (rež. Dorota Kobiela, Hugh Welchman, 2017)

Viena iš interpretacijų, kokie galėjo būti paskutinieji garsiojo dailininko gyvenimo metai prieš jam pasirenkat nusižudyti. Šį filmą kartu kūrė net 125 dailininkai iš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos, prireikė septynerių metų, kad galų gale būtų nutapyti 65 tūkst. filmo kadrai ir Van Gogas vėl šmėsteltų mūsų akyse. Filmas ne tik besidomintiems menu, Van Gogu ar tapybos istorija. Malonios pažinties!


IMDB 7.9/10

  1. Dabar tai jau padėk man, Dievuli! (rež. Jean Libon, Yves Hinant)

Tai buvo pirmasis filmas, kurį šiais metais pamačiau Kino Pavasaryje ir pagalvojau: „Ūlialia, šiemet tai bus!“. Beprotiškai charizmatiška teisėja Anne Gruwez kiekvieną dieną susidūria su, mums regis, neįtikėčiausiomis istorijomis. Prostitutės pasakoja apie fetišistinių žaidimų ištroškusius savo klientus, motina ramiu veidu kalba, kaip aukštesnės dvasios jai liepė nužudyti sūnų ir čia tik kelios istorijos iš visos juostos. Bet svarbiausia pati herojė, kuri yra šioks toks viso festivalio veidas – stipri, savarankiška, moteris pasitikinti savimi, turinti gerą humoro jausmą ir dar valdanti vyrų pasaulį. Bet nesuklyskite, tai nėra feminizmo manifestas. Humoras neaplenkia nei vieno.


IMDB 7.7/10 

 

  1. Šventa vieta (rež. Paolo Genovese)

Tiems, kas praėjusiais metais susipažino su Paolo Genovese jo filme Tobuli melagiai – šiemet privalo pamatyti ir naujausią jo darbą Šventa vieta. Filme išlieka režisieriaus stilius, jis dirba su tuo pačiu kompozitoriumi Maurizio Filardo ir čia muzika atlieka labai nemažą vaidmenį, ji ne tik kuria atmosferą, ji – veikiantis personažas. Filmas sužadina smalsumą nuo pirmų minučių, kiek išmuša iš kasdienybės ir kviečia susimąstyti: „O kiek galėtum tu? Ir dėl ko?“

IMDB 7.0/10 

 

  1. Nokdaunas. Floridos projektas (rež. Sean Baker)

Tiesiog nenorėjau, kad filmas baigtųsi. Žinai tą jausmą, kai skaitai knygą ir ji tokia nerealiai gera, kad su kiekvienu puslapiu stengiesi atitolinti pabaigą? Sėdėjau Skalvijos kino salėje ir galvojau, dar ne, dar ne! Toks tas Muni pasaulis. Nors ir  rožinis, kupinas vaikiškų klyksmų, šokinėjimų, juokų, išdaigų, bet kartu ir iki begalybės liūdnas.
Įdomu, kad viena iš filmo pagrindinių aktorių – Bria Vinaite, lietuviško kraujo turinti Instagramo žvaigždė, kurią režisierius rado visiškai atsitiktinai. 
Besidomintiems Seano Bakerio kūryba, filme atpažins jo iPhone filmavimo galimybes. Tik šį kartą tai nebuvo viso filmo užmanymas (S. Baker prieš keletą metų nufilmavo pilno metro filmą tiesiog mobiliuoju telefonu – Tangerine; 2015. Kino pasaulyje  filmas buvo palydėtas didžiuliu WOW). Filmo pabaigoje 35 mm kamerą keičia mobilusis telefonas. Priežastis paprasta – Disneylande filmuoti negalima.

Rekomenduoju. Atvirai pasakius, jeigu nepažiūrėsi Jūsų Vincento ar kokio kito filmo, dar bus galima gyventi, bet Floridos projektas yra šiandienos kinas.

 

IMDB 7.7/10


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME