Kolumnistai
2018 06 15

Nauja mokykla ant netvirtų pamatų

Ar ateityje švietimą gerinsime pasistatę lempas?

Lukas Aluzas

Ada Abromaitytė


Švietimą ateityje gerinsime pasistatę lempas. Turbūt iki tokio absurdo nueis nacionalinė švietimo politika, kurios vykdytojai jau dabar organizuoja reformas dėl reformų. Juk reikia parodyti, kad kažką darai.

Tačiau mokinių skaičius mažėja. Jų rezultatai prastėja – palaukite, kažkas čia ne taip...

Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto dėstytojas dr. Dainius Dzindalieta balandžio 30-ąją pasidalino įrašu su antroko atsakymu standartizuoto testo užduotyje. Atsakė teisingai, tik sprendė kiek kitokiu būdu, ir, aišku, gavo nulį. „Dalis mokytojų mano, kad vaikas išsprendė neteisingai, o dalis, jog teisingai. Pradedu galvoti, kad neišlaikyčiau 2 klasės standartizuoto NMPP [Nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo] testo“, – rašė matematikas.

Tokiose situacijose išryškėja neva prastas vaikų, paauglių mokymasis, kuris vėliau pagilina įspūdį apie blogėjančią švietimo padėtį šalyje. Tada atsiranda daug tobulinimo poreikių, o jiems patenkinti – lėšų. Negi tikrai pinigai sprendžia mokinių rezultatų kokybę?

Problemų esama ne tik mokinio aspektu. Mokytojų ateityje labai trūks – ir tai ne kokios Palmiros pasakos moterims, tai aiškiai matoma tendencija. Net ir didžiųjų miestų geriausiose mokyklose direktoriai prašyte prašo pensinio amžiaus mokytojus pasilikti – jaunesnių specialistų tiesiog nėra. Ar jų bus, neaišku. Ypač dabar, kai edukologijos mokslo židiniai perskirstomi.

Pagrindinio ugdymo turinys kelia aršias diskusijas, leidyklos, pasinaudodamos tokia situacija, kone kasmet leidžia po naują vadovėlių seriją. Nebelieka vieningos mokymosi sistemos, o juk egzaminų, testų vertinimo sistema vienoda. Šio aspekto problematiką galima įžvelgti standartizuoto testo užduoties pavyzdyje, apie kurį rašoma kiek aukščiau.

Ką jau kalbėti apie aukštąjį mokslą, kur autonomiškumą žymi didelės pinigų sumos viešųjų ryšių skelbimams ir gražiai sukombinuotos špygutės dėstytojams – juk pinigų nėra! Kiek jau metų apie švietimą kalbama, kiek visokių pertvarkymų įvyko – situacija tik blogėja. Tačiau reformos nestoja – viskas vykdoma atbulomis rankomis skambių lozungų fone.

O švietimas – juk ne šiaip gyvenimo sritis, tai visuomenės santykių, tautos ateities, bene visų dalykinių sričių pagrindas. „Profesionalų vyriausybė“, kaip matyti, to visiškai nesupranta: dėlioja šviežius skaičiukus ir džiaugsmingai praneša apie naujos mokyklos statybą. Ant senųjų pamatų, tarp kurių ne kūrybiškumas ir vaiko mąstymas svarbiausia, o vienintelis kelias į vienintelį atsakymą.

Neseniai Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė žinią apie tai, kad pagrindinio ugdymo kokybė Lietuvoje yra kamuojama problemų. Viena iš jų – didelis mokinių rezultatų atotrūkis tarp didžiųjų miestų ir regionų mokyklų.

Pavyzdžiui, penkiose savivaldybėse mokinių, nepasiekusių patenkinamo lygio Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo matematikos užduotyje, buvo daugiau ne 30 procentų.

Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, 2009-aisiais pedagogų nuo 55 metų amžiaus skaičius buvo beveik aštuoni tūkstančiai, o štai 2018-aisiais užaugo iki beveik 12 tūkstančių. Švietimo ir mokslo ministerija grėsmingai skelbia: „Mokytojų bendruomenė sensta!“. Didžia dalimi čia esama grėsmės, tačiau tenka pripažinti, kad skaičius, žymįs mokytojo amžių, savaime nepakreipia švietimo kokybės į vieną ar kitą pusę.

Pačiam teko tai suprasti. Kadaise gimnazijoje mokiausi pas vieno dalyko mokytoją, kuriai tuomet buvo 72-eji metai. Turbūt jums jau iššoko akys, bet nėra ko – tokio entuziastingo, intelektualaus, žvalaus žmogaus net tarp jaunesnių reikėtų paieškoti. Neabejotinai tokie mokytojai tik kelia švietimo kokybę Lietuvoje.

Švietimo ir mokslo ministerija pristatydama švietimo kokybės rodiklius šalyje padarė ir savotišką pravalą. Darydama išvadas apie 2018-ųjų padėtį remiamasi 2014-ųjų ar 2015-ųjų tyrimų rezultatais. Bet tebūnie... Štai pranešama, kad apie trečdalį mokinių mokyklose jaučiasi kaip ne savo vietoje. Tik, aišku, būtų įdomu sužinoti 2017-ųjų duomenis – šie objektyviau nušviestų situaciją.

Kiek juokingi Švietimo ir mokslo ministerijos siekiai, kurie, kaip teigiama, pagerins pagrindinio ugdymo kokybę Lietuvoje. Pavyzdžiui, mokymosi turinio atnaujinimas kelia klausimų. Jei jis vyks tokia forma, kaip dabar keičiama lietuvių kalbos valstybinio brandos egzamino organizavimo tvarka, tai ačiū, gal nereikia.

Pedagogų rengimo perkrova. Čia gal apie tai, kaip fizikos mokytojas staiga, vos ne burtų lazdele pamakalavus, tampa biologijos ar kokios geografijos mokytoju? Dalykų integravimo pasiutpolkė neturėtų būti praktikuojama nacionaliniu mastu. Tai gana žalinga – ir patiems pedagogams (ne veltui sakoma, kokybiškai dviejų ir daugiau darbų vienu metu žmogus atlikti negali), ir mokiniams.

Mokyklų aprūpinimas laboratorine įranga – dar kvailiau. Tebūnie muzikos kabinete stovės prieš išderintas keturiadešimtmetis pianinas „Belarus“, tebūnie bibliotekoje trūks privalomosios literatūros (ką jau kalbėti apie neprivalomąją), tebūnie kūno kultūros persirengimo kambariuose ir toliau lūš suolai bei pakabos. Vis tiek svarbiausia – laboratorinė įranga, kuri pati savaime pagerins švietimo kokybę mūsų šalyje!

Net jei mokykloje stovės visa, kas naujausia, o mokinys bus slegiamas šeimyninių problemų, spaudžiamas mokytojų, engiamas bendraamžių – nieko nebus pasiekta. Net jei mokytoją apstatysime kuo daugiau kompiuterių ir kolbų, bet jam duosime neišauklėtus, perdėtai reiklius vaikus – irgi nieko neišeis. Nepasieksime nei aukštesnių rezultatų, nei mokytojo profesijos prestižo, nei geresnės vidinės aplinkos mokykloje.

Sakysite, juk kiek, pavyzdžiui, patyčių prevencijos renginių mokyklose vyksta. Taip, vyksta. Tačiau ar ne klaidinga filosofija „Nesityčiokim savaitę – tyčiokimės likusius metus“? Dabar juk toks modelis ir taikomas...

Švietimo kokybės Lietuvoje problema yra labai plati, apimanti ne tik mokyklas, savivaldybes, ministeriją. Ji prasideda šeimose, vidiniame udgyme. Paskui tęsiasi socializuojantis, komunikuojant arba matant netinkamą pavyzdį (nebūtinai tevų ar giminių). Ir tik tada atsiranda mokyklos su laboratorijomis.


Lukas Aluzas yra žurnalistikos studentas Vilniaus universitete.


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME