Kolumnistai
2018 02 25

Kodėl mums reikia filosofijos?

Beprasmis, mistiškas mokslas, gelbstintis tautas nuo beprasmybės.

Airidas Banevičius

Raganiai iliustracija

Išgirdus žodį filosofija dažnai galvojame apie sunkiai suprantamą, nemodernų dalyką, kuris dėl savo neva mistinio charakterio, greičiausiai, neturi daug prasmės. Visgi, žvelgiant į kitas Europos ir pasaulio visuomenes matome, kad tarp jų yra tokių, kurios daug labiau prisijaukinusios filosofiją kasdieniniame gyvenime, nei mes Lietuvoje, ir, kaip beatrodytų neįprasta, tai joms duoda apčiuopiamos naudos. Taigi, paliekant išankstines nuostatas nuošalyje, tampa visai įdomu savęs paklausti, kuo filosofija gali būti patraukli ir naudinga XXI a. žmogui, o kartu ir visuomenei. Juk jau senovės graikai filosofiją matė kaip dalyką, kuris jos praktiniu lygmeniu skirtas siekti visuotinės gerovės. Tokių filosofijos šakų, kaip etika, politinė filosofija praktinė nauda yra gana nesunkiai įsivaizduojama, nes visos jos yra tiesiogiai susijusios su visuomene bei jos santykių sandara, tačiau kaip tokie mokslai kaip metafizika, filosofijos istorija ar logika gali pakeisti mūsų gyvenimus?

Norisi pradėti nuo klausimo, kuo filosofija naudinga individui – nes juk būtent nuo individo, kaip dabar madinga sakyti (ypač tarp valstybinių švenčių – vasarį ir kovą), ir prasideda visuomenė. Visų pirma, filosofija yra bene vienintelė disciplina, kuri tiesiogiai moko mąstyti. Skaitant bet kokį filosofinį tekstą, matome, kad tai – ypač argumentuotas ir struktūruotas tekstas. Toks sintetinis rašymo stilius, yra metodiškas — jis atskleidžia autoriaus minties raidą ir užtikrina, kad jo samprotavimas nėra logiškai ir faktiškai klaidingas. Taip filosofinis tekstas tampa laisvo, kritiško ir įgudusio proto pavyzdžiu, kuris yra pajėgus mąstyti ir spręsti autonomiškai. Taigi, skaitydamas filosofijos kūrinius žmogus kuria bei tobulina savo analitinius gebėjimus, kritinį mąstymą bei svarbiausia — gebėjimą teisingai naudotis savo protu.

Autonomiško proto idėja buvo iškelta jau XVIII a. garsaus Karaliaučiaus filosofo Imanuelio Kanto. Viename savo tekstų kalbėdamas apie Apšvietos epochą, Kantas rašė, kad Apšvietos epochos kertinis principas turi būti proto laisvė, arba, kitaip tariant, teisė viešai ir autonomiškai naudotis savo protu. Tačiau, ar galime sakyti, kad praėjus kiek daugiau nei dviem šimtams metų, kiekvienas individas gali pasigirti proto autonomija? Jei ne, kuo proto laisvė yra naudinga mūsų epochoje, ir kodėl reikia jos siekti? Atsakymas į šį klausimą nėra vienalytis ir į vieną straipsnį sudėti jo viso turbūt neįmanoma, tačiau šiuo tekstu pabandysiu pažvelgti į klausimą šiuolaikinio žmogaus, filosofijos studento akimis ir praktiškais pavyzdžiais iliustruoti savo atsakymą.

Autonomiškas protas yra asmeninės nepriklausomybės sąlyga. Gyvenant informacijos amžiuje, kur kasdien esame apsupti gausybės naujienų, reklamų, nuomonių bei politinių pozicijų, kartais darosi sunku blaiviai įvertinti, kas gerai, o kas blogai; kas naudinga ir kas ne; kas tiesa ir kas melas. Visa ši informacija, ne paslaptis, dažnai būna nutaikyta į tam tikras asmenų/interesų grupes. Tie informacijos srautai gali tapti verslo įrankiu, kuriant personalizuotas reklamas socialiniuose tinkluose ir kviečiant nusipirkti naują telefoną; politiniu įrankiu per propagandinius straipsnius (ir kitus informacijos šaltinius), ar per populizmą, kuris gyvas būtent dėl kritinio mąstymo stokos. Šį reiškinį galima pavadinti ir kitu vardu — informacinė manipuliacija, kuri nutaikyta į būtent tą visuomenės dalį, kuri priimant sprendimus nebūtinai remiasi savo protu. Na o tam, kad būtų įmanoma jai nors dalinai atsispirti bei priimti sąmoningus, sau naudingus sprendimus, reikalingas autonominis, kritinis protas, kurio gali išmokyti filosofija per klasikinių ir moderniųjų tekstų analizę.

Tačiau būtent čia prieiname ir prie kito, ne ką mažiau svarbaus klausimo. Kiek individo proto laisvė, kurios moko filosofija, yra svarbi visuomenei? Neseniai paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir šiuo metu išdidžiai sakome, kad gyvename laisvoje ir demokratinėje valstybėje. Tačiau, neretai pastebime, kad demokratija ne visada veikia taip, kaip norėtųsi. Kai kuriose Europos šalyse bei Jungtinėse Valstijose į valdžią ateina populistiniai lyderiai, universaliai juntama, kad demokratija – ne vienodai naudinga/teisinga skirtingų socialinių sluoksinių atstovams. Iš to peršasi išvada, kad visuomenė, kuri pati atsakinga už savo progresą, teoriškai turėdama visus įrankius jam kurti, reikiamu metu nesugeba priimti sau naudingų sprendimų. Šios problemos priežastis, labai tikėtina, ir yra individo autonomiško proto stygius. Taigi sėkmingos demokratijos pagrindinė sąlyga – yra laisvas ir kritinis individo protas, kuriuo remdamasis individas priima sau ir savo aplinkai naudingus (short and long term) sprendimus. O čia vėl atsiremiame į filosofiją, kaip mokslą, galintį išmokyti mąstyti ir taip prisidėti ne tik prie asmens bet ir visuomenės gerovės.

Tačiau šioje vietoje verta panagrinėti vieną pavyzdį iš dar ne taip seniai vykusių rinkimų JAV, JK referendumo dėl narystės Europos Sąjungoje bei Prancūzijos prezidento rinkimų. Kaip matome iš dabartinės perspektyvos, dvejose pirmosiose šalyse į valdžią atėjo, ar reikšmingus, bet nebūtinai naudingus visuomenei sprendimus išprovokavo populistinės politinės jėgos. Tuo tarpu Prancūzijoje, kur vyko tuo metu nenuspėjama politinė dvikova tarp radikaliosios populistinės dešinės atstovės Marine Le Pen bei centristų lyderio Emmanuel Marcon, populizmas visgi nenugalėjo. Klausimas kuris mus domina – kodėl tuo metu kai išsivysčiusiose demokratijose reiškėsi populizmo krizė, ir, kai daug kas tikėjo, kad taip gali nutikti ir Prancuzijoje, kritiniu momentu prancūzai atsispyrė populizmui? Tarp kitų socialinių, politinių bei geografinių priežasčių, mano nuomone, yra dar viena, kuri glaudžiai susijusi šiuo tekstu. Prancūzija, skirtingai nei JAV ir JK turi gilias filosofijos mokymo licėjuose tradicijas – ten tai visiems privalomas dalykas. Be to, tam, kad prancūzas abiturientas gautų brandos atestatą, jam reikia išlaikyti du egzaminus: prancūzų kalbos ir filosofijos. Tai reiškia, kad kiekvienas prancūzas bent mokyklos metais yra turėjęs gana rimtą kontaktą su filosofija, kuri skatina kritinį mąstymą bei gebėjimą reikiamu metu priimti reikiamus sprendimus.

Galų gale kyla klausimas, kodėl lietuviškoje mokykloje šalia matematikos, išmokančios skaičiuoti; lietuvių kalbos ir literatūros, išmokančios rašyti, skaityti ir suvokti; užsienio kalbų, atveriančių platesnes komunikacijos galimybe, nėra filosofijos, kuri moko mąstyti, kai tai yra taip svarbu ne tik individo, bet ir visuomenės lygmeniu. Kodėl lietuvių kalbos, istorijos, ar dorinio ugdymo mokytojai tampa pilnai ir išskirtinai atsakingais už tokių grynųjų filosofinių konceptų kaip laisvė, žmogaus prigimtis, egzistencija, tiesa, vaizduotė, protas ar ta pati visuomenė paaiškinimą? Kodėl abiturientams per brandos egzaminą tenka rašyti samprotavimo rašinius, kai iš esmės, niekas jų nemokė samprotauti? Neaišku, ar verta stengtis tiesmukai atsakyti į šiuos klausimus, bet tikrai verta susirūpinti, ar tinkama linkme eina mūsų švietimo reformos.

Airidas Banevičius yra filosofijos studentas Prancūzijoje, Sorbonne universitete.



PODKASTAI

REKOMENDUOJAME