Kolumnistai
2018 06 25

Kaip žodžiu kurti taikų buvimą?

Tolerancijos ir kalbos sąntykis šiuolaikinėje visuomenėje: ar gyventi kartu galime tik išmokę kalbėti tolerantiškai?

Airidas Banevičius

Ada Abromaitytė



What’s in a name?
That which we call a rose,
By any other word would smell as sweet

- William Shakespeare

 

Sekant naujienas, politines diskusijas ar tiesiog asmeniškai bendraujant su kitais žmonėmis, galime pastebėti įvairių nesusikalbėjimų, kurie dažnai tampa visuomenės konfliktų centru. Dalykas, kuris stebina labiausiai tokiose situacijose yra tas, kad dažnai už tokio tipo konfliktų slypi ne kažkoks esminis interesų ar vertybių išsiskyrimas, o tiesiog tam tikras nemokėjimas klausytis, vertinti ir reaguoti. Manipuliuodami kalba žmonės yra pajėgūs susikurti savo realybę, bet problema išryškėja tuomet, kai tų realybių pasidaro daug, nors galų gale vis tiek visiems tenka išmokti sugyventi vienoje visuomenėje.

Kalba dažnai suvokiama kaip tautos ar civilizacijos kultūros atspindys plačiąja prasme, nes ji savyje talpina tam tikrus socialinius kodus ir susitarimus: tai, kad lietuvių, vokiečių ir kai kuriose kitose kalbose išsireiškimas tvarkoje (ar vokiškasis in Ordnung) yra naudojamas kaip žodžio gerai sinonimas atsakant į klausimą, kaip tau sekasi, parodo, kad šiose kultūrose į gėrio sąvoką įeina tvarka. Ne nuostabu, kad yra tautų, kur toks atsakymas į klausimą gali būti nesuprastas, ar bent jau pasirodyti keistas, kaip, pavyzdžiui, prancūzų ar italų kalbose. Jose dažniausi atsakymai į tą patį klausimą yra ça va (pranc.) arba va (it.). Jie savyje turi veiksmažodį aller/andare, kuris reiškia eiti ir tai ėjimą automatiškai susieja su gėriu. Iš to galime suprasti, kad skirtingai nei lietuvių ar vokiečių kalbose, kur gėrio sąvoka labiau siejasi su tvarka, tam tikra prasme simbolizuojančia prisirišimą prie stabilumo (o ėjimas tampa gėriu tik tuomet, kai gėrį tiesiogiai pridedame į frazę (pavyzdžiui einasi gerai arba mir geht es gut);  prancūzai ir italai gėrį asocijuoja jau vien su pačiu judėjimu, byloja apie kultūrinį kaitos bei spontaniškumo vertinimą.

Visgi, dažnai matome, kad net tarp tos pačios tautos atstovų kyla įvairių nesusipratimų dėl to, kaip mes interpretuojame vienus ar kitus dalykus, ar kaip apibrėžiame vienas ar kitas sąvokas. Net tuomet, kai atrodo, kad du individai priklausantys tai pačiai visuomenei, kuri didele dalimi dalijasi panašiomis vertybėmis bei įsitikinimais, turėtų galėti be problemų susikalbėti įvairiomis temomis, matome, kad tai ne visada tiesa. Du žmonės kalbantys ta pačia kalba gali turėti skirtingą atskirų žodžių bei reiškinių suvokimą kuris veda prie tam tikrų ginčų. Juk viešuosiuose debatuose vis dar nepavyksta susitarti kas yra, pavyzdžiui, laisvė: vieni ją stato kaip pamatinį visuomenės veikimo principą t.y., kad visuomenė yra suvokiama per laisvą piliečių valią ją kurti savo individualiais pasirinkimais;  o kiti laisvės reikšmę susiaurina ir jos veikimą pripažįsta tik tam tikrose ideologinėse normose t.y., kai laisvė egzistuoja ne individualiame visuomenės kūrime, bet jau sukurtoje jos struktūroje (pavyzdžiui, kokios nors religinės moralės rėmuose). Iš šios laisvės koncepcijų opozicijos pasidaro visiškai suprantama tvirtinti, kad kalba taip pat yra ir įrankis, kuris apibūdina ne tik visuomenę ir kultūrą kaip universaliuosius reiškinius, bet ir įrankis apibrėžiantis individą — juk dažnai pagal žmogaus kalbą galime daug suprasti apie jo įsitikinimus ir apie jo pasaulio matymą.

Suvokiant kalbą kaip dalyką, kuris apibrėžia individą ir, tam tikra prasme, sukuria jo pasaulio rėmus, tampa svarbu įvertinti, kad mūsų visuomenė yra tam tikras individualių pasaulių rinkinys, kuriame kiekvienas asmuo turi savo unikalų kodą. Šitoje unikaliųjų kodų ir pažiūrų visumoje iškyla viena pamatinė sąlyga, kuri gali užtikrinti ar bent generuoti harmoniją bei iš esmės daryti taikios visuomenės egzistavimą įmanomu — tai yra tolerancija. Šiuo metu žodis „tolerancija“ dažnai yra linksniuojamas mokyklose bei viešojoje erdvėje ir, deja, skamba banaliai. Kartais atrodo, kad šis linksniavimas vyksta taip dažnai (ir neretai taip neprofesionaliai), kad jis pasidaro atgrasus, neskanus ir pasąmoningai mažinantis tolerancijos reikšmingumo suvokimą.

Visgi, tai, kad diskursas apie toleranciją dažnai nuvilia, nekeičia fakto, kad gyvenant vis labiau globalėjančiame pasaulyje, kur sutikti visiškai kitaip mąstantį ar kitaip esantį žmogų tampa vis paprasčiau, tolerancija tampa esminiu visuomenę jungiančiu principu. Globalizacija kuria pliuralistinę aplinką, kur didžiosios religijos ar ideologijos dažnai nebėra absoliutūs ir neginčijami minties bei buvimo standartai. Šis absoliutų nykimas suteikia vietos nusistovėjusių normų kvestionavimui bei kritinio mąstymo veikimui, kas demokratinėje visuomenėje yra visiškai natūralus bei skatintinas reiškinys. Visgi, kartu šie procesai taip pat lemia, kad visuomenėje vis dažniau pastebime įvairius skirtingų mąstysenų, požiūrių bei nuomonių susikirtimus, kurie gali įvairiai paveikti visuomenės santykius. Viena vertus, viešieji debatai, kuriuose kaip pagrindinė taisyklė veikia tolerancija bei pagarba kito nuomonei gali atnešti konstruktyvų dialogą ir to rezultate — pozityvesnį visuomenės požiūrį į demokratijos veikimą; kita vertus, nuomonių susikirtimai, kuriuose diskurso kryptį lemia vien tam tikras autoriteto, tradicijos ar neproporcingas galios santykis neišvengiamai veda į visuotinį (ar bent jau tam tikrų socialinių grupių) nusivylimą. Gaila, tačiau viešojoje erdvėje, o ypač socialiniuose tinkluose tikriausiai dažniau galime pastebėti perdėto ironizavimo, pašaipų ar hate speecho, nei konstruktyvios kritikos ar profesionaliai argumentuotų ginčų. Ta pati tendencija galioja ne tik pavieniams interneto troliams, bet, deja, ir populiariosioms žiniasklaidos priemonėms. Įdomu tai, kad tolerancijos reikšmę ir svarbą suvokti pasidaro labai lengva ieškant žodžio „tolerancija“ antonimų. Prancūzijos nacionaliniame tekstinių ir leksinių resursų portale pateikiamas toks antonimų sąrašas: despotizmas, fanatizmas, priespauda, draudimas bei gynimasis...

Galų gale, grįžtant į straipsnio pradžią ir ieškant ryšio tarp kalbos ir tolerancijos visuomenės atžvilgiu, galime daryti išvadą, kad tolerancija yra būtina sąlyga ne tik skatinant taikų ir pozityvų individų bendravimą plačiąja prasme — ji taip pat yra ir esminis komponentas norint išsigryninti vertybes, kurios turėtų formuoti XXI a. amžiaus visuomenes. Tolerantiškas diskursas yra šiuolaikinės demokratinės visuomenės egzistavimo sąlyga.


Airidas Banevičius yra filosofijos studentas Sorbone universitete, Prancūzijoje


PODKASTAI

REKOMENDUOJAME