Kolumnistai
2018 04 18

Bangos į nežinomas gelmes: trumpai apie žurnalistiką, muziką ir save

Naujasis YraRacijos.lt kolumnistas žurnalistas, kompozitorius Lukas Aluzas susipažįsta ir mėgina išsiaiškinti, kas šiandien jam įdomu.

Lukas Aluzas

Labas, Skaitytojau!

Žmogaus prigimtis – bendrauti su kitu žmogumi. Žvelgiant iš postmodernizmo varpinės, sąvoka „bendravimas“ arba „komunikacija“, gali ir turi būti suvokiama skirtingai. Kad ir tyla, ką ji reiškia man ir Tau? Aš ją suprantu kaip reiškinį, telpantį į komunikacijos sąvoką. Juk tylėdami mes taip pat siunčiame kažkokią žinią.

Tačiau šįkart tylos nebus. Vis dėlto, ir raštas, ir tyla turi semantinių problemų – iš komunikacijos rūšių šias bene sunkiausia suprasti tiksliai taip, kaip jos mums yra siunčiamos. Žodis „labas“ perskaityki keliskart skirtingomis intonacijomis – tikrai suprasi, apie ką aš.

Manau, atėjo metas susipažinti – juk maloniau pažinti tą, kurio tekstą skaitai. Šiandien tai ypač aktualu – melagingos naujienos (fake news) apraizgo ir Lietuvos erdvę, taigi svarbu žinoti, kas į Tave kreipiasi, kas Tau suteikia vienokią ar kitokią informaciją.

Aš – Lukas Aluzas.

Universiteto suole, gerokai patogesniame nei mokykloje, girdėta mintis apie televizijos pradžią, kuri puikiai atitinka šią situaciją: „Transliuojame programą nežinomiems žiūrovams“. Ir tikrai – aš nežinau, kas Tu. Nepaisant to, aš su Tavimi pasidalinsiu savo matymu ir potyriais.

Nežinau, ką veiki Tu, tačiau aš pirmus metus studijuoju žurnalistiką Vilniaus universitete. Tą pačią, kurią kritikuoja visi, kas tik netingi. O dažniausiai tie, kurie į ją net neįstojo, baigė per kelias dešimtis metų arba įstojo, bet greit metė. Ir šiems linkčioja šimtai kitų.

Man nesinori to daryti, nes, manau, kritika turėtų būti konstruktyvesnė. „Universitetas man nieko nedavė“, – pasakys koks jaunas pilietis. Į tokį „argumentą“ tegaliu atsakyti tik tiek: aukštojo mokslo lygmenyje studentas pats už save atsakingas ir tik nuo jo priklauso, ko ir kiek jis išmoks. Čia ne restoranas, kurio padavėjas Tavęs ypač mandagiai paklaus: „O ko norėsite?“

Taip mūsų visuomenėje veikia avinų bandos principas. Puikiai, be didelių nukrypimų: pasakė garsus dėdė ar teta, kad „tas“ yra labai blogas, masė susižavėjusių žmogeliukų garsiai atitaria tą patį. Ne ieško argumentų, bando analizuoti ar susidaryti savo nuomonę.

Stebiuosi neteisybe – juk negali laimėti dviveidystė, melas ir argumentų pakeitimas emocija. Dažnai atkreipiu dėmesį į tai, tik, gaila, aš – ne tas dėdė viename iš Seimo komitetų, ir ne tas didysis kalbėtojas per televiziją, pavadintą, atrodytų, visai mūsų tautai šventu žodžiu. Juoba tikrai ne tas, kuris laiko save teisuoliu.

Tačiau mane dirgina tai, kad eiliniai dainų rašytojai staiga tampa kompozitoriais, žvėriškai savo balsą draskančios žvaigždės – profesionaliais dainininkais, o aktyvūs socialinių tinklų naudotojai – žurnalistais. Siekiu tikslumo visuomenėje, siekiu būti tarp įvairių jos grupių ir su jomis aiškintis problemas. Todėl aš ir mokausi ten, kur esu dabar ir mano pasirinkimas mane tenkina.

Klaida žmogui– tai galimybė veikti toliau sėkmingai, skirtingai nei kompiuteryje, kuriame klaida stabdo visa ko veikimą. Tik ar dažnas paklydęs „įtakingas“ žmogus pripažįsta savo klaidą? Gal juoko forma, gal nutylėdamas kai ką, bet visuomenei vis tiek jis liks teisuoliu.

Nežinau, kaip Tau, bet man kur kas įdomesnis rytinis troleibuso ir jo keleivių triukšmas, nei populiariosios muzikos kvadratai per ausines. Beje, paklaidžiojus muzikos istorijos labirintuose, abu pasirinkimai galėtų būti traktuojami kaip lygiaverčiai muzikos pavyzdžiai. Netiki? Tada siūlau pasiklausyti Pierre Schaeffer konkrečiosios muzikos.

Nežinia, kodėl, bet man atrodo, kad dažnokai akademinė muzika Lietuvoje yra skriaudžiama. O gal ir žinau, kodėl. Šiauliuose, ten kur gyvenau 18 metų, vis dar nėra kokybiškos koncertų salės. Vietos politikai žarsto pažadus pažadėlius, o erdvės, tinkamos akademinės muzikos koncertams, vis dar nėra. Ką jau kalbėti apie visiems gerai žinomo vaikų ir jaunimo dainavimo konkurso miesto etapą, kuriame vietas komisija paskirsto savo draugų ar draugių mokiniams.

Šalies mastu irgi ne ką geriau – tik labiau kvalifikacijos, profesionalumo, o ne infrastruktūros prasme. Štai laikinuoju Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktoriumi prieš pusmetį tapo finansų ekspertas. Kultūros ministrė čia nieko blogo nematė, bet Lietuvos muzikų sąjunga išreiškė gilią nuostabą. Tad galų gale situacija pasitaisė – dabar Teatro vadovas yra žmogus, turįs aukštąjį muzikinį išsilavinimą.

Kita vertus, pavyzdžiui, artėjančios Dainų šventės metu, muzikai patys save kompromituoja. Štai trys žmonės rašo kūrinį pučiamųjų orkestrui, kuriame trys muzikiniai periodai kartojasi po du – penkis kartus. Originaliau nebūna, pasakytum. Ir turbūt, kad bendraautoriai atlygį gavo, bet klausimas: ar pelnytai?

Nėra ir žmonių vidinio supratimo, kad apie akademinę muziką reikia kalbėti plačiau, nei tik apie tuos, kurie jau yra pasiekę muzikinių aukštumų. Ženkime žingsnelį atgal. Kažkada su vietinės žiniasklaidos priemonėmis pasidalinau informacija apie vienoje Šiaulių muzikos mokyklų rengiamą jaunųjų kompozitorių koncertą. Atsakymo jokio, o ir žurnalistų koncerte nebuvo.

Paskui paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, televizija važiuoja tik ten, kur yra sumokama. Arba tik ten, kur dirba vienos žurnalistės sesuo. Tos pačios vietinės televizijos filmavimo grupė Vasario 16-ąją atvyko į Lietuvos valstybės šimtmečio minėjimą Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje, ten pat, kur seniai seniai mokėsi keturi Vasario 16-osios akto signatarai: Alfonsas Petrulis, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys ir Jonas Vileišis.

„Neturiu, ką jums pasakyti“, – teigė mokyklos direktorius, nurodęs, kad žurnalistų nebuvo dieną prieš vykusiame specialiame koncerte, o ir šiandien jau pusė renginio įvyko. Bent tiek gerai, kad žurnalistai, važinėją kur nori (arba kur jiems sumoka), kartais yra pamokomi.

Dabar – tik pradžia, tad natūraliai kyla vienas klausimas. Apie ką rašysiu Tau toliau? Komunikacijos ir visuomenės problemas? Kultūros ir žurnalistikos lauką? O gal politinius procesus?

Belieka trūkčioti pečiais. Juk niekada negali atspėti, kas bus rytoj, poryt, kas tave tada labiausiai jaudins, neramins taip, kad geriausia bus viską perteikti raštu…


Lukas Aluzas yra Vilniaus Universiteto Žurnalistikos bakalauro studijų studentas ir YraRacijos.lt kolumnistas.



PODKASTAI

REKOMENDUOJAME